Išėjusiems negrįžti... ir jų nelydėti.

Tu buvai sena bambeklė, bet tu buvai mano bambeklė. Tik mano daug metų. Ir tu ne visada bambėdavai, kad iš manęs auga nesuprasi kas. Dažniausiai tiesiog sekdavai man pasakas prie židinio, priglausdavai, slaugydavai, kai sirgdavau.
Prisimenu tuos vakarus kai pusę nakties mes tiesiog sėdėdavom ir kalbėdavom. Daug mes ginčijomės, tikrai daug. Bet kas nesiginčytų mūsų vietoj? Mes buvom dvi užsispyrusios ožkos nenorinčios nusileisti. Abi buvom per didelės asmenybės, kad tilptume po vienu stogu. Tačiau sutilpdavom. Ir gera būdavo pas tave vis sugrįžti. Žinau, kad ir tu manęs laukdavai be proto pasiilgusi.
Visos kartu praleistos akimirkos man neįkainojamos: tiek geros, tiek blogos. O galiausiai tu net ėmei manim didžiuotis. Nebeburbėjai net dėl mano, tavo akim žiūrint, klaikios išvaizdos.
Neatsiprašinėsiu, kad nebūsiu su tavim kai tave lydės paskutinėn kelionėn. Žinau, kad suprasi mane. Nenoriu tavęs matyti tokios, kokia esi dabar. Noriu prisiminti tą skaistų, nors ir išvagotą gyvenimo raukšlių, veidą, kuris, mane kaskart pamatęs, nušvisdavo ryškiau už saulę. Myliu tave. Ir tu tai žinai. Bet dabar aš tave palieku. Taip reikia. Ir tu tai žinai.
Sudie.

Komentarai

Genius_loci

Myliu tave ir čia ir - brutali neblaivi, bet TIKRA tiesa..

Genius_loci

when silence speaks as loud as war... It's a damn cold night, but i'm with you. Bent jau mintimis...

Misantropia

enigmatic rašė: Aš su Tavim. Ir čia nereikia jokių žodžių...

Misantropia

Kokia sunki mano galva dabar. Vos nulaikau. Atrodo, kad tuoj užmigsiu prie stalo. Na ne pirmas kartas būtų. Bet vistiek. Jau nešdinasi visi po truputį. Tuoj ir aš trauksiu porą valandų nusnūst. O vakare tikiuosi pavyks ištrūkti. Jaučiu, kad atvažiuos visi, nebus mama viena.

enigmatic

Aš su Tavim. Ir čia nereikia jokių žodžių...

kliedesys

Ir visi kalnai nusilenks. Ir tada tripčiosi, kaip mažas vaikas ant jų.

Misantropia

Joa. Reiks metalu kaustytus užsidėt. Dėl efekto.

kliedesys

Pagaliau, juk mes atsakome už savo kerzus.

Misantropia

Tai ir einam. Pažliumbsim, parėkausim ant ko nors, gal net suspardysim kokį medį, bet eisim.

kliedesys

Ir dar spalvotų. Ir mes juoksimės ir šypsosimės. Ir bus viskas, kas yra gražu. Jei ko nors lauki - galima eiti toliau.

Misantropia

Nebėra, Nebėra ir nebus. Mes ne veltui atėjom iki čia kur esam, kad grįžtume atgal. Dar bus gražių dalykų. Tikrai bus.

kliedesys

Nėra tokio dalyko, kas galėtų mus parversti ant kelių - per daug išgyvenom... Ir tas tylus rūkymas, kaip niekada ramina.

Misantropia

Tai vat. Gali žinot nežinojęs, atėjus laikuj nuo to žinojimo lengviau nepasidarys. Bet mes išgyvensim. Per senos mes kalės, per daug mes matėm, per daug pergyvenom... mes nebegalim sau leisti tokios prabangos vėl palūžti. Be to visada yra į ką atsiremti. Ir tiesiog tyliai parūkyti.

kliedesys

Ir nieko nevertas žinojimas nepadeda. Susitaikymas? - su kuo? - nesvarbu... Ką padarysi? - atsikvėpsi ir eisi toliau - taip visada būna, bent jau turėtų būti. Bijau kitos savaitės, nors irgi žinau...

Misantropia

Žinojom gi, kad neišvengiama. Bet tas žinojimas visada nublanksta prieš patį įvykį. Aš išdaužysiu langus, išspardysiu duris. Pykstu. Nežinau ant ko. Greičiausiai ant gyvenimo. Bet ką tu jam padarysi?

kliedesys

Misantropia rašė: Žinau. Kažkoks sušiktas paradoksas, visi aplinkui miršta lyg musės žiemą. Bet aš laikysiuos. Dabar viskas kitaip nei anais kartais. Viskas. Aš atsistojau, ir neleisiu tam skausmui manęs vėl palaužti. Nebeleisiu. Pavargau. Atsibodo. Noriu eiti toliau.

Misantropia

Žinau. Kažkoks sušiktas paradoksas, visi aplinkui miršta lyg musės žiemą. Bet aš laikysiuos. Dabar viskas kitaip nei anais kartais. Viskas. Aš atsistojau, ir neleisiu tam skausmui manęs vėl palaužti. Nebeleisiu. Pavargau. Atsibodo. Noriu eiti toliau.

kliedesys

Ir tai, kas lieka ten, pasilieka visam. Gyvenimas kaip mozaika - sudėtas iš smulkių ir spalvotų dalelių. Viena iš jų - išsiskyrimas. Jis neišvengiamas. Žinoma, išsiskyrimas visuomet turi palydovą - skausmą. Tačiau tik kažko netekęs supranti, kaip tau jo reikėjo. Skausmui užvaldžius širdį, protas pradeda blaiviai mąstyti. Žmogus išsiverkia ir jam palengvėja. Ir tyliai su tavimi rūkau...