Išėjusiems negrįžti... ir jų nelydėti.
Prisimenu tuos vakarus kai pusę nakties mes tiesiog sėdėdavom ir kalbėdavom. Daug mes ginčijomės, tikrai daug. Bet kas nesiginčytų mūsų vietoj? Mes buvom dvi užsispyrusios ožkos nenorinčios nusileisti. Abi buvom per didelės asmenybės, kad tilptume po vienu stogu. Tačiau sutilpdavom. Ir gera būdavo pas tave vis sugrįžti. Žinau, kad ir tu manęs laukdavai be proto pasiilgusi.
Visos kartu praleistos akimirkos man neįkainojamos: tiek geros, tiek blogos. O galiausiai tu net ėmei manim didžiuotis. Nebeburbėjai net dėl mano, tavo akim žiūrint, klaikios išvaizdos.
Neatsiprašinėsiu, kad nebūsiu su tavim kai tave lydės paskutinėn kelionėn. Žinau, kad suprasi mane. Nenoriu tavęs matyti tokios, kokia esi dabar. Noriu prisiminti tą skaistų, nors ir išvagotą gyvenimo raukšlių, veidą, kuris, mane kaskart pamatęs, nušvisdavo ryškiau už saulę. Myliu tave. Ir tu tai žinai. Bet dabar aš tave palieku. Taip reikia. Ir tu tai žinai.
Sudie.

Komentarai
Myliu tave ir čia ir - brutali neblaivi, bet TIKRA tiesa..
when silence speaks as loud as war... It's a damn cold night, but i'm with you. Bent jau mintimis...
enigmatic rašė: Aš su Tavim. Ir čia nereikia jokių žodžių...
Kokia sunki mano galva dabar. Vos nulaikau. Atrodo, kad tuoj užmigsiu prie stalo. Na ne pirmas kartas būtų. Bet vistiek. Jau nešdinasi visi po truputį. Tuoj ir aš trauksiu porą valandų nusnūst. O vakare tikiuosi pavyks ištrūkti. Jaučiu, kad atvažiuos visi, nebus mama viena.
Aš su Tavim. Ir čia nereikia jokių žodžių...
Ir visi kalnai nusilenks. Ir tada tripčiosi, kaip mažas vaikas ant jų.
Joa. Reiks metalu kaustytus užsidėt. Dėl efekto.
Pagaliau, juk mes atsakome už savo kerzus.
Tai ir einam. Pažliumbsim, parėkausim ant ko nors, gal net suspardysim kokį medį, bet eisim.
Ir dar spalvotų. Ir mes juoksimės ir šypsosimės. Ir bus viskas, kas yra gražu. Jei ko nors lauki - galima eiti toliau.
Nebėra, Nebėra ir nebus. Mes ne veltui atėjom iki čia kur esam, kad grįžtume atgal. Dar bus gražių dalykų. Tikrai bus.
Nėra tokio dalyko, kas galėtų mus parversti ant kelių - per daug išgyvenom... Ir tas tylus rūkymas, kaip niekada ramina.
Tai vat. Gali žinot nežinojęs, atėjus laikuj nuo to žinojimo lengviau nepasidarys. Bet mes išgyvensim. Per senos mes kalės, per daug mes matėm, per daug pergyvenom... mes nebegalim sau leisti tokios prabangos vėl palūžti. Be to visada yra į ką atsiremti. Ir tiesiog tyliai parūkyti.
Ir nieko nevertas žinojimas nepadeda. Susitaikymas? - su kuo? - nesvarbu... Ką padarysi? - atsikvėpsi ir eisi toliau - taip visada būna, bent jau turėtų būti. Bijau kitos savaitės, nors irgi žinau...
Žinojom gi, kad neišvengiama. Bet tas žinojimas visada nublanksta prieš patį įvykį. Aš išdaužysiu langus, išspardysiu duris. Pykstu. Nežinau ant ko. Greičiausiai ant gyvenimo. Bet ką tu jam padarysi?
Misantropia rašė: Žinau. Kažkoks sušiktas paradoksas, visi aplinkui miršta lyg musės žiemą. Bet aš laikysiuos. Dabar viskas kitaip nei anais kartais. Viskas. Aš atsistojau, ir neleisiu tam skausmui manęs vėl palaužti. Nebeleisiu. Pavargau. Atsibodo. Noriu eiti toliau.
Žinau. Kažkoks sušiktas paradoksas, visi aplinkui miršta lyg musės žiemą. Bet aš laikysiuos. Dabar viskas kitaip nei anais kartais. Viskas. Aš atsistojau, ir neleisiu tam skausmui manęs vėl palaužti. Nebeleisiu. Pavargau. Atsibodo. Noriu eiti toliau.
Ir tai, kas lieka ten, pasilieka visam. Gyvenimas kaip mozaika - sudėtas iš smulkių ir spalvotų dalelių. Viena iš jų - išsiskyrimas. Jis neišvengiamas. Žinoma, išsiskyrimas visuomet turi palydovą - skausmą. Tačiau tik kažko netekęs supranti, kaip tau jo reikėjo. Skausmui užvaldžius širdį, protas pradeda blaiviai mąstyti. Žmogus išsiverkia ir jam palengvėja. Ir tyliai su tavimi rūkau...