Gyveno kartą mergaitė, kuri norėjo gyventi, tačiau jai nebuvo leista rinktis. Mergaitė norėjo mylėti ir būti mylima, tačiau kažkam pasirodė, kad ji to neverta. Ir ramybės ji norėjo, tačiau tai irgi ne nuo jos norų priklausė... Norėjo ji būti laiminga, tačiau kažkas surašė jai nekrologą...

Nejaugi mano sušiktas gyvenimas man nė kiek nepriklauso? Ar taip buvo lemta? Netikiu. Netikiu jau niekuo... tiesiog bijau tikėti, o dar labiau bijau tikėtis. Vistiek istorija kartosis ir kartosis, nes kažkoks nesveikas individas mane įgrūdo į užburtą ratą, nepalikdamas vilties išsikapstyti.

Viltis.. kažkur giliai giliai ji dar trūnyja. Bet tai laikina. Kaip ir viskas mano gyvenime. Jaučiu, kad greitai nebeliks ir jos. O tada... Iš tiesų, o kas tada? Aš tokia išsekus, kad net nusižudyt padoriai nebegaliu. Vis pabundu...

O gal..?

Nepaleisk mano rankos Žmogau... nepaleisiu ir aš... man daug nereikia...

Komentarai

Misantropia

Bent jau aš tai ne... bet ir sau nepriklausau

tapkiule

mes priklausom nuo kitu?