Kada nors...
Nejaugi mano sušiktas gyvenimas man nė kiek nepriklauso? Ar taip buvo lemta? Netikiu. Netikiu jau niekuo... tiesiog bijau tikėti, o dar labiau bijau tikėtis. Vistiek istorija kartosis ir kartosis, nes kažkoks nesveikas individas mane įgrūdo į užburtą ratą, nepalikdamas vilties išsikapstyti.
Viltis.. kažkur giliai giliai ji dar trūnyja. Bet tai laikina. Kaip ir viskas mano gyvenime. Jaučiu, kad greitai nebeliks ir jos. O tada... Iš tiesų, o kas tada? Aš tokia išsekus, kad net nusižudyt padoriai nebegaliu. Vis pabundu...
O gal..?
Nepaleisk mano rankos Žmogau... nepaleisiu ir aš... man daug nereikia...

Komentarai
Bent jau aš tai ne... bet ir sau nepriklausau
mes priklausom nuo kitu?