Žvelgiu į apsnigtus namų stogus nutviekstus tekančios saulės spindulių. Bundantis pasaulis alsuoja ramybe, tik aš negaliu jos pajausti. Viduje jausmų chaosas, užgožiantis absoliučiai viską. Nerandu vietos. Kažkoks šaltis viduje, kažko trūksta, kažko trokštu visa širdim..

Tu išėjai, mano drauge. Išėjai ir niekada nebegrįši. Pagaliau radai ramybę, kurios man taip reikia. Pavydžiu tau. Ir ilgiuosi. Niekaip negaliu suvokti, kad daugiau niekada tavęs neišvysiu, niekada daugiau manęs neapkabinsi ir nepasakysi, kad viskas praeina... Tu išėjai, o aš likau... likau galvoti kaip viskas būtų jei aš tada būčiau galėjus...

Mylimasis, tu vis kartoji kad mane myli... bet manyje jau daug kas pasikeitė. Per vėlai tu suvokei kas aš esu, per vėlai... kai pamatei, kad mane prarandi. Bet taip jau būna - niekada nevertini to, ką turi, kol nekyla reali grėsmė tai prarasti. Aš tikrai buvau kantri, nors niekada nepasižymėjau kantrybe, daug tau atidaviau, nors visada buvau savanaudė... aš laukiau.. tik nesulaukiau... vėlu jau. Tu grąžinai man jausmus, kuriuos buvau palaidojus, grąžinai spalvas mano gyvenimui, grąžinai man šypseną... Ačiū. Bet praraja sulig kiekviena diena darosi vis gilesnė ir platesnė... Stoviu ant jos krašto ir noriu šokt žemyn... tamsos begalybėn..

Nepažįstamasai, atėjai į mano gyvenimą, kai man labiausiai tavęs reikėjo ir man dabar atrodo, kad man reikėjo tavęs visada... sielos draugo, kuris suprastų. Gal aš klystu, tačiau tikiu, kad tu supranti mane. Tu nežinai, bet tik tavo žodžiai padėjo man neprarasti savęs, negrįžti ten, iš kur taip sunkiai ištrūkau. Sujaukei man mintis, jausmus... Neramu man... baugina tai, kad kasdien vis giliau kretu į tave. Laukiu kažko, kas galbūt neįmanoma...

Neprarask savęs. Neturi teisės sugriauti savo tvirtovės, kurios pamatus sutvirtinai savo ašarom ir krauju. Kartą jau pakilai, tai ženk pirmyn. Kad ir koks akmenuotas kelias bebūtų - nepargriūk, nes žinai, kad antrą kartą pakilti bus sunku.

Komentarai

NataliLT

kompas durniuoja, sorry... as taip jauciuosi beveik kasdien...dar pradedu save kaltint del visokiu smulkmenu...fu. slykstus tas jausmas, bet kad vis neisena jo atsikratyti... Neturi teisės sugriauti savo tvirtovės, kurios pamatus sutvirtinai savo ašarom ir krauju. Kartą jau pakilai, tai ženk pirmyn. gal juokingai nuskambes, bet stiprebes suteike sios eilutes.

NataliLT

Misantropia rašė: Mane apleidžia jėgos, sunku kovot su tamsiąja savo puse... Aš tik skaudinu tuos, kurie man brangūs...

arj

Nuostabus zodziai.Jausmas toks lyg pats tai buciau parases...

Naoha

Zinau, kad nenori nieko... zinau, kad viska zinai... zinau, nes tave suprantu... ...galima kartoti ir kartoti tuos pacius zodzius ir nuvalkiotas frazes, bet tai nieko nepakeis... tai itk beprasmis laiko gaisimas... tai problemu neisspres ir nurimti nepades...

Misantropia

Žinau... viską aš žinau, bet negaliu nieko padaryt... nenoriu nieko daryt...

Naoha

Misantropia rašė: Mane apleidžia jėgos, sunku kovot su tamsiąja savo puse... Aš tik skaudinu tuos, kurie man brangūs...

Misantropia

Natali> ir ką? tai kažką pakeitė?

Misantropia

Mane apleidžia jėgos, sunku kovot su tamsiąja savo puse... Aš tik skaudinu tuos, kurie man brangūs...

NataliLT

Bet praraja sulig kiekviena diena darosi vis gilesnė ir platesnė... Stoviu ant jos krašto ir noriu šokt žemyn... tamsos begalybėn.. Nepažįstamasai, atėjai į mano gyvenimą, kai man labiausiai tavęs reikėjo ir man dabar atrodo, kad man reikėjo tavęs visada... sielos draugo, kuris suprastų. Gal aš klystu, tačiau tikiu, kad tu supranti mane. Tu nežinai, bet tik tavo žodžiai padėjo man neprarasti savęs, negrįžti ten, iš kur taip sunkiai ištrūkau. Sujaukei man mintis, jausmus... Neramu man... baugina tai, kad kasdien vis giliau kretu į tave. Laukiu kažko, kas galbūt neįmanoma... Neturi teisės sugriauti savo tvirtovės, kurios pamatus sutvirtinai savo ašarom ir krauju. Kartą jau pakilai, tai ženk pirmyn. skaitydama atpazinau savaji gyvenima.

Naoha

Man irgi norisi palikti sita pragara, bet mane sulaiko Edvinas... tave irgi laiko siame pasaulyje meile... kad ir kokia ji skausminga butu...

Misantropia

Nebegaliu... per sunku. Ir sulig kiekviena diena darosi vis sunkiau ir sunkiau. Noris paimt peilį ir persipjaut venas... stebėt kaip gyvybės syvai po truputi bėga iš tavęs... jaust kaip pamažu apleidžia jėgos... protą aptraukia tamsa...

Naoha

...sunkaiusia yra tada, kai tavyje gimsta daugybe priestaringu jausmu, kurie susipina tarpusavyje... dar sunkiau buna, kai juos pabandai ispinti, o jie tik dar labiau jaukiasi... bet sunkaiusia yra, kai visa tai suvoki ir nieko negali padaryti... tada norisi zengti i praraja... i tamsa... ...bet tai tu zinai ir pati... tai ir yra sunkiausia...

tapkiule

lb primena ,ano drauga kuris mire pries 4metus jis man buvo viskas....

Misantropia

Kai jau manau, jog mačiau žmogaus bukumą, visada atsiranda kas nors, kas parodo, jog tam nėra ribų...

sunshine_lover

Noriu sniego ;<