Mano gėda.
Štai šiandien su Kliedesiu kalbėjau apie savo ni-bum-bum vokiečių kalboj (nors nesąžiningai 5metus jos mokiausi). Ir tada prisiminiau savo mokytoją. Aš buvau žiaurus ir nedėkingas vaikas. Ne vokiečių kalba, mokyklos primesta, man rūpėjo. Vokiečių kalbos pamokos man buvo…
Štai šiandien su Kliedesiu kalbėjau apie savo ni-bum-bum vokiečių kalboj (nors nesąžiningai 5metus jos mokiausi).
Ir tada prisiminiau savo mokytoją.
Aš buvau žiaurus ir nedėkingas vaikas. Ne vokiečių kalba, mokyklos primesta, man rūpėjo. Vokiečių kalbos pamokos man buvo tik laiko prastūmimas tarp tos pamokos kur reikia skaitytis su mokytoju ir tarp tos, kur reikia skaitytis su mokytoju :/.
Gėda.
Bet nebegaliu atsiprašyti.
Jos pamokų metu elgiausi šlykščiai, nors ji visada matė manyje potencialą. Man tai nebuvo įdomu. Tiesiog nebuvo. Ji man buvo niekas ir pezėjo nesąmones. Jei apsireikšdavau, tai tik dėl to, kad viena "n" raide žurnale būtų mažiau.
Ir man buvo absoliučiai pochui (taip aš TAI parašiau).
Ir net viena iš nedaugelio atėjusi į jos laidotuves, nesugebėjau iki galo suvokti, kas vyksta. Įvyko.
Gėda sugriebė tik po dar kelerių metų. Vat kai užėjo noras paanalizuot savo elgesį
Ir žinau tik viena - padaryto nebeatitaisysi. Su tuo gali tik susigyventi.
Ir man vis dar gėda. Tik nieko tai nebepakeis. Niekam tai nebeįdomu. Aš ir pati jos vardo nebeprisimenu. Bet prisimenu JĄ. Ir man vis dar gėda.
Susigyvent gal ir išeina, bet išplaukia tokie momentai, kad galėjai pakreipti kai ką kita linkme, bet neužteko košės tai padaryt.
Ir gėda
Bjauriausias jausmas iš visų jausmų, primenantis, kad dar nepraradai to mažo krislo žmogiškumo.
Man gėda.
Aš atsiprašau.
Tavo vardo nepamenu, bet pamenu Tave.
Ir aš atsiprašau.
Geriau būtų buvę anksčiau, nei dabar, nes niekas net nesupras apie ką aš.
Bet vistiek (arba vis tiek)..

Komentarai
Kalbi apie V.Š. - Vaclovą Šablevičių? Taip, žymus žmogus, garsus kėdainietis. Jis, beje, yra mano tėčio krikšto tėtis... Apie jį mažai težinau (biški keista, tuo labiau taip susijusį su mano gimine), bet didelė pagarba jam, krašto žmogui...
O-ba! Dostojevskio verta situacija. Aš be ironijos.Tamstos atvejis pažadino analogiško atvejo prisiminimą. Nemėgau, nevertinau savo smuiko spec, mokytojo, laikiau jį chalturščiku ir šiaip besivaikančiu sijonų. Bet jį užmušė girti paaugliai, šiaip sau, pasitreniravo smūgį koja. Aš sulaukiau jo metų ir matau jo veiklą tokio amžiau žmogaus akimis: jis burė moteriškus chorus, smuikininkų orkestrus, pats bandė solisto ir konferansje amplua ir nepaprastai apsukriai rasdavo koncerų užsakovų. Kas čia blogo, kad žmonės gavo progą pademonstruoti savo kuklius sugebėjimus, o kiti jais pasidžiaugti? O faktas, kad V.Š. sukurta daina "O ramunėle, pasakyk" tapo liaudies daina atperka visą jo gyvenimą. O dar pulkas jo absolventų, kurie patys dabar suburę kapelijas garsina savo regijonus. Pavėluota pagarba, kad ir atmiežta gėdos jausmo, geriau už bet kokį abejingumą.