Mirusiems Šilumos Nereikia
Galvoju, kad jis savo laiku buvo nuostabus. Net ir apleistas ir daugybę audrų atrėmęs, visgi sugebėjo išsaugoti savyje tai, kuo negalima nesižavėti, kam nesugebėsi atsispirti ir prabėgus dar keliems dešimtmečiams. Medinės sienos, ilgus metus teikusios prieglobstį kirvarpoms, vis dar pakankamai tvirtos kovoti su bejausmiu laiku. Viesulai nudraskė verandos dekoracijas, kažkada su tokia meile tvirtintas, tačiau ji nepraranda vilties, kad dar išauš ta diena, kai prasivers ąžuolinės durys, ir iš namo gilumos išeis ŠEIMININKAS, paskui save vilkdamas tą siaubingai girgždančią supamąją kėdę, pastatys ją priešais pravertas duris ir, prisėdęs, paprasčiausiai gėrėsis nuostabia popiete.
Sutrūkinėjusios langinės kantriai saugojo nereginčias namo akis nuo besikeičiančio pasaulio baisybių. Akis, kurios kadaise su meile pasitikdavo grįžtančius namo, akis kuriose jau seniai neliko gyvybės, tačiau vis dar jautrias aplinkai. Aklas namas gyveno prisiminimais apie spalvotą pasaulį. Pasaulį, kuriame nereikėjo slėpti savo akių už perpuvusių langinių. O ir pačios langinės tada buvo buvo gražios, išpuoselėtos ir linksmos... kaip ir namo akys.
Lengvas vėjelis nulėkė medžių šakomis, tyčia ar netyčia užkliudydamas surūdijusią vėtrungę. Gailiai cyptelėjusi ji privertė sudejuoti visą namą. Vėtrungė namui buvo itin brangi. Tai paskutinis geras prisiminimas, prieš tai, kai viskas pradėjo eiti velniop. Tai pati brangiausia MAŽOJO ŽMOGAUS dovana, kurios, deja, jis neapsaugojo nuo beširdžio laiko korozijos. Namas niekada nepamirš tos dienos, kai MAŽASIS ŽMOGUS padovanojo jam sidabru tviskantį arkliuką, kuris pašėlusiai sukdavosi menkiausiam vėjeliui papūtus. O kokius atšvaitus jis svaidydavo nardydamas saulės spinduliuose... ir visai negirgždėjo. Niekada nepamirš, ir MAŽOJO ŽMOGAUS šypsenos, spindėjusios veide, kai iš apačios stebėjo saulėje žaidžiančią vėtrungę. Nuo tada namas vis prašydavo vėjo, kad pasuktų vėtrungę, nes namui paprasčiausiai patiko MAŽOJO ŽMOGAUS šypsena... neliko nieko. Namas ir pats nežino, kodėl jis liko vienas ir apleistas... Nieko nėra, o jis stovi...
...išduotas, tų, kuriuos gynė nuo įnoringosios Ponios Gamtos išdaigų; paliktas tų, kurie greičiausiai būtų nutolę ir susvetimėję, jei neturėtų kur sugrįžti; apleistas tų, kurie čia atrado laimę... Žinoma, namas viso labo tik žmogaus tvarinys – daiktas, skirtas naudojimui. Ir retas kuris suvokė, kad net toks savaime suprantamas dalykas, kaip namas gali turėti savo dvasią, istoriją, pagrįstą nemariais atsiminimais. Man nuoširdžiai pagailo vargšo statinio, baigiančio supūti dėl žmonių abejingumo. Jie kaip skėriai – atsiranda nežinia iš kur, nuniokoja gyvybe trykštantį plotą ir išsinešdina į tą patį „nežinia kur“, palikdami griaučius virti savo nuoskaudoj. Pažįstamas jausmas. Jaučiu, kaip auga simpatijos senam namui, kuris, radęs klausytoją, lieja širdgėlą. Jis pasakoja apie soduos, žėlusius aplink dar prieš pasirodant skėriams. Sodus, kurie sulaukėjo ir virto piktžolių karalija. Kviečia amžiams pasilikti su juo, ir, velniai mane griebtų, tas pasiūlymas man patinka. Galėčiau čia įsikurti, galėčiau grąžinti gyvybę šiam namui, jo sodams, užgydyti jo žaizdas kartu užsigydydama ir savąsias. Galėčiau...
Lange įsižiebia šviesa. Čia dabar kas... Pasijuntu lyg pabudusi iš slogaus sapno. Dairausi, lyg pirmą kartą regėčiau pasaulį. Mažasis žliumbikas vis dar paleidęs gerklę, o namas priešais... Ne, tai ne tas, kurį regėjau prieš kelias akimirkas, ne tas, kuris man pasakojo apie neteisybę. Šitas - bedvasis – vienas iš nesuskaičiuojamos daugybės tokių pat namų, pastatytų godžių skėrių. Akmens luitas prieš mane neturi sielos. Jis dėbso į mane savo negyvomis šviesomis ir aš nejučia atsitraukiu.
(to be continued... maybe)

Komentarai
Užuojauta... O man jau išdygo.. 😘
Tai, kad nesergu... man dantukai dygsta...
Lsikas yra beširdis... žmonės irgi... žmonės pavaldūs laikui: laikas priverčia žmones būti beširdžiais asilais... Misantropia - jei skauda, reikia gydytis, nes po to dar labiau skaudės.
Kažkas irgi nemiega naktimis... Jau kelinta naktis praleidžiu prie palangės. Rašau ir žvengiu iš savęs. Gydikis arba kankinkis. Kaip tau patogiau ir geriau.
Belieka pamėgti tai ir būsiu sušikta mazochistė.
Na, tai kankinkis, jei tau taip geriau....
Bijau aš to bieso + laiko nėr... į sušiktą sodrą važiuot, po to į banką... fu, kaip nemėgstu tokių kelionių.
Na, as tavo vietoje nueiciau pas stomatologa, kad prapjautu... Paskaudetu pusdieni ir butu ramu...
Vat ir man norisi staugti... Šiandien aš labai baisi... veidrodžiai skilinėja...
Misantropia rašė: Ir kaip kūdikiai tai ištveria?
Vėl... nors ir pririjau vaistų gerokai daugiau nei leidžiama, vistiek nepadėjo... Temperatūra visą naktį svyravo nuo 38 iki 38,8 ir visa sutinus... Ir kaip kūdikiai tai ištveria?
Vel nemiegojai?
Čia dalis vakarykštės bemiegės nakties...
Liudna...