Mirusiems Šilumos Nereikia

Kažkur netoliese suklykė kūdikis. Krūptelėjau it vagis, užkluptas sėlinantis į svetimą teritoriją. Akimirką atrodė, kad tas cypiantis žiurkiūkštis žino kur ir ko einu taip vėlai. Nežinau kiek tiksliai valandų, bet iškleręs vidinis laikrodis atkakliai tvirtina, jog vidurnaktis jau pakeliui. Užmerkiu akis... atmerkiu... pakeliu galvą į tamsoje besislepiantį namą. Apšviestas tik mėnesienos ir žvaigždžių jis atrodo toks apleistas, kad ištisus dešimtmečius joks gyvas padaras nebuvo pravėręs gailiai vyriais girgždančių durų, nenusivalė purvinų batų į paslaugiai tįsantį kilimuką, ant kurio prieš tūkstantį metų buvo galima įskaityti užrašą „Sveiki Atvykę“... neperžengė slenksčio – vienintelės kliūties į ten, kur židinyje jaukiai žaidžia liepsnos, kur žvarbią dieną sušildo mylinčios šypsenos, kur nuoširdus rūpestis nušluoja dienos nesėkmes ir vargus...

Galvoju, kad jis savo laiku buvo nuostabus. Net ir apleistas ir daugybę audrų atrėmęs, visgi sugebėjo išsaugoti savyje tai, kuo negalima nesižavėti, kam nesugebėsi atsispirti ir prabėgus dar keliems dešimtmečiams. Medinės sienos, ilgus metus teikusios prieglobstį kirvarpoms, vis dar pakankamai tvirtos kovoti su bejausmiu laiku. Viesulai nudraskė verandos dekoracijas, kažkada su tokia meile tvirtintas, tačiau ji nepraranda vilties, kad dar išauš ta diena, kai prasivers ąžuolinės durys, ir iš namo gilumos išeis ŠEIMININKAS, paskui save vilkdamas tą siaubingai girgždančią supamąją kėdę, pastatys ją priešais pravertas duris ir, prisėdęs, paprasčiausiai gėrėsis nuostabia popiete.

Sutrūkinėjusios langinės kantriai saugojo nereginčias namo akis nuo besikeičiančio pasaulio baisybių. Akis, kurios kadaise su meile pasitikdavo grįžtančius namo, akis kuriose jau seniai neliko gyvybės, tačiau vis dar jautrias aplinkai. Aklas namas gyveno prisiminimais apie spalvotą pasaulį. Pasaulį, kuriame nereikėjo slėpti savo akių už perpuvusių langinių. O ir pačios langinės tada buvo buvo gražios, išpuoselėtos ir linksmos... kaip ir namo akys.

Lengvas vėjelis nulėkė medžių šakomis, tyčia ar netyčia užkliudydamas surūdijusią vėtrungę. Gailiai cyptelėjusi ji privertė sudejuoti visą namą. Vėtrungė namui buvo itin brangi. Tai paskutinis geras prisiminimas, prieš tai, kai viskas pradėjo eiti velniop. Tai pati brangiausia MAŽOJO ŽMOGAUS dovana, kurios, deja, jis neapsaugojo nuo beširdžio laiko korozijos. Namas niekada nepamirš tos dienos, kai MAŽASIS ŽMOGUS padovanojo jam sidabru tviskantį arkliuką, kuris pašėlusiai sukdavosi menkiausiam vėjeliui papūtus. O kokius atšvaitus jis svaidydavo nardydamas saulės spinduliuose... ir visai negirgždėjo. Niekada nepamirš, ir MAŽOJO ŽMOGAUS šypsenos, spindėjusios veide, kai iš apačios stebėjo saulėje žaidžiančią vėtrungę. Nuo tada namas vis prašydavo vėjo, kad pasuktų vėtrungę, nes namui paprasčiausiai patiko MAŽOJO ŽMOGAUS šypsena... neliko nieko. Namas ir pats nežino, kodėl jis liko vienas ir apleistas... Nieko nėra, o jis stovi...

...išduotas, tų, kuriuos gynė nuo įnoringosios Ponios Gamtos išdaigų; paliktas tų, kurie greičiausiai būtų nutolę ir susvetimėję, jei neturėtų kur sugrįžti; apleistas tų, kurie čia atrado laimę... Žinoma, namas viso labo tik žmogaus tvarinys – daiktas, skirtas naudojimui. Ir retas kuris suvokė, kad net toks savaime suprantamas dalykas, kaip namas gali turėti savo dvasią, istoriją, pagrįstą nemariais atsiminimais. Man nuoširdžiai pagailo vargšo statinio, baigiančio supūti dėl žmonių abejingumo. Jie kaip skėriai – atsiranda nežinia iš kur, nuniokoja gyvybe trykštantį plotą ir išsinešdina į tą patį „nežinia kur“, palikdami griaučius virti savo nuoskaudoj. Pažįstamas jausmas. Jaučiu, kaip auga simpatijos senam namui, kuris, radęs klausytoją, lieja širdgėlą. Jis pasakoja apie soduos, žėlusius aplink dar prieš pasirodant skėriams. Sodus, kurie sulaukėjo ir virto piktžolių karalija. Kviečia amžiams pasilikti su juo, ir, velniai mane griebtų, tas pasiūlymas man patinka. Galėčiau čia įsikurti, galėčiau grąžinti gyvybę šiam namui, jo sodams, užgydyti jo žaizdas kartu užsigydydama ir savąsias. Galėčiau...

Lange įsižiebia šviesa. Čia dabar kas... Pasijuntu lyg pabudusi iš slogaus sapno. Dairausi, lyg pirmą kartą regėčiau pasaulį. Mažasis žliumbikas vis dar paleidęs gerklę, o namas priešais... Ne, tai ne tas, kurį regėjau prieš kelias akimirkas, ne tas, kuris man pasakojo apie neteisybę. Šitas - bedvasis – vienas iš nesuskaičiuojamos daugybės tokių pat namų, pastatytų godžių skėrių. Akmens luitas prieš mane neturi sielos. Jis dėbso į mane savo negyvomis šviesomis ir aš nejučia atsitraukiu.

(to be continued... maybe)

Komentarai

Naoha

Užuojauta... O man jau išdygo.. 😘

Misantropia

Tai, kad nesergu... man dantukai dygsta...

Naoha

Lsikas yra beširdis... žmonės irgi... žmonės pavaldūs laikui: laikas priverčia žmones būti beširdžiais asilais... Misantropia - jei skauda, reikia gydytis, nes po to dar labiau skaudės.

enigmatic

Kažkas irgi nemiega naktimis... Jau kelinta naktis praleidžiu prie palangės. Rašau ir žvengiu iš savęs. Gydikis arba kankinkis. Kaip tau patogiau ir geriau.

Misantropia

Belieka pamėgti tai ir būsiu sušikta mazochistė.

cure

Na, tai kankinkis, jei tau taip geriau....

Misantropia

Bijau aš to bieso + laiko nėr... į sušiktą sodrą važiuot, po to į banką... fu, kaip nemėgstu tokių kelionių.

cure

Na, as tavo vietoje nueiciau pas stomatologa, kad prapjautu... Paskaudetu pusdieni ir butu ramu...

Misantropia

Vat ir man norisi staugti... Šiandien aš labai baisi... veidrodžiai skilinėja...

cure

Misantropia rašė: Ir kaip kūdikiai tai ištveria?

Misantropia

Vėl... nors ir pririjau vaistų gerokai daugiau nei leidžiama, vistiek nepadėjo... Temperatūra visą naktį svyravo nuo 38 iki 38,8 ir visa sutinus... Ir kaip kūdikiai tai ištveria?

cure

Vel nemiegojai?

Misantropia

Čia dalis vakarykštės bemiegės nakties...

cure

Liudna...