Nemyžk Prieš Vėją, Nes Gurkšnį Gausi III

Rytas išaušo keistai ramus. Saulė be jokio triukšmo kopė į savo darbo vietą. Vėjas turbūt dar miegojo. O jūra per naktį, rodės, pavirto į didelę balą standžios žele – nė menkiausios bangelės. Lygi kaip stiklas. Bet svarbiausias ryto akcentas buvo tyla – tokia spengianti, kad net ausis galėjo užgulti. Visa tai sudarė sustojusio laiko įspūdį. Vienintelis dalykas, sutrikdęs didingą ryto ramumą buvo želatinos jūroje įstrigusiame laivelyje prasidėjęs veiksmas.

Jei tai būtų klasiškas siaubo filmas, režisierius po truputį artintų vaizdą, kol žiūrovas įstengtų įžiūrėti du siluetus besivoliojančius laivelio denyje. Būtent tie siluetai ir ėmė krutėti, sugadindami visiškos ramybės paveikslą. Dvi perkarusios žmogystos, apšviestos saulės, regėjo paskutiniuosius neramių savo sapnų kadrus ir po truputį budo. Oi sunkiai budo...

Pirmoji Bimbos mintis atgavus beveik blaivią sąmonę buvo ta, kad jam bemiegant kažkas traktoriumi pervažiavo jo galvą, o po to dar ir mėšlinus batus nusivalė. Norėjosi rėkti, tačiau atvėrus burną pasklido tik nosį riečianti smarvė. Teko susičiaupti ir kentėti sukandus dantis. Bimba bandė prisiminti, kas gi jam vakar nutiko. Tai buvo kur kas sunkiau nei Bimba įsivaizdavo. Kažkas sugrūdo jo prisiminimus į maišą ir užmūrijo tamsiuose sąmonės užkaboriuose. Kapstydamasis savo paties smegeninėje Bimba pajuto, jog jis jau nebe vienas. Vargais negalais pasukęs galvą ton pusėn, kur jo manymu turėjo būti tas kažkas, Bimba išvydo tai, kas jam atėmė žadą...

Kimba jau gerą valandą pabudęs klausėsi kaip plaktukas daužo priekalą. Jis buvo įsitikinęs, kad per naktį jo galvon sulindo gauja netikėlių nykštukų, kurie pasistatė kalvę ir ėmėsi darbo. Kimba taip gerai juos įsivaizdavo, kad jam atrodė, jog viską mato iš tiesų. Tos mažos galvelės su surukusiais veidukais ir žvitriom akytėm. Trumputės rankytės, užsibaigiančiomis per storais pirštais. Apvalaini kūneliai ir kreivokos kojytės. Žali drabužėliai, nuo suodžių praradę bet kokią spalvą, smailios kepurėlės, nuolat smunkančios ant akių. Ir visi jie mikliai dirbo, lyg turėtų kokį didelį užsakymą ir per mažai laiko jam įvykdyti. Kimbą ypač nustebino jų darbo organizuotumas. Visi kartu jie sudarė mechanizmą, kur kiekvienas turėjo savo vietą sąžiningai vykdė jam patikėtus darbus. Kalvės darbas buvo taip gerai subalansuotas, kad kėlė Kimbai per daug stiprų galvos skausmą.

Nerasdamas geresnio užsiėmimo Kimba tiesiog gulėjo ir skaičiavo plaktuko smūgius. Reikėtų pripažinti jam tai sekėsi gana neblogai. Kimba jau buvo peržengęs šešių nulių ribą, kai šalimais išgirdo kažką krebždant. Tai gerokai jį sunervino ir Kimba pametė skaičių, kas sunervino jį dar labiau. Įsiutęs jis pasisuko krebždesio pusėn ir sustingo. Baimė tai buvo ar nuostaba dabar sunku pasakyti. Sutrikęs Kimba žiūrėjo Bimbą ir eilinį kartą klausė savęs, kodėl gi jis užsikrovė sau šitokią naštą...

Bimba, pajutęs kažko svetimo buvimą, pasisuko ton pusėn. Ir išvydo... jis net pats nebuvo tikras ką išvydo. Koks kvailys gal ir pasakytų, kad tai banda baltų arklių. Tačiau Bimba buvo toli gražu ne kvailys. Nors ir nebuvo matęs gyvų arklių, jis žinojo, kad arkliai tikrai neturi didžiulių drugelio sparnų, kreivo rago kaktoje ir nesišypso dviem eilėm aštrių dantų labiau tinkančių aligatoriui, nei arkliui. Ir svarbiausia – joks arklys šioje žemėje nemokėjo kalbėti (tuo Bimba nebuvo visiškai įsitikinęs, bet numanė). O šitie... padarai ne tik kad skraidė kinkuodami raguotas besišypsančias galvas, bet ir prašneko mirusiais balsais:

-Bimba... Bimba... eikš pas mus... Bimba... eikš... Čia taip gera... Bimba... Bimba...

Persigandęs Bimba ėmė šliaužti tolyn nuo keistųjų pabaisų. Tik nelabai sėkmingai. Kuo toliau Bimba traukėsi, tuo arčiau buvo pabaisos. Jos vis skraidė, visaip vartėsi ore ir vis žvengė savo negyvais balsais:

-Bimba... o Bimba... tu gali bėgti... bet nepasislėpsi.... Bimba...

Vieną akimirką Bimbai atrodė, jog jau atėjo paskutinioji, bet jau kitą akimirką jį užplūdo neregėta drąsa. Subliovęs, lyg skerdžiamas bulius Bimba pašoko ant kojų, nusičiupo apgraužtą neaiškaus gyvūno kaulą ir puolė baisiuosius demonus.

-Štiš balti bjaurybės!.. neskaidysit čia man prieš akis!.. visus užmušiu!..- mojavo kaulu svirduliuodamas. – Visus!.. va tik luktelkit kol žemė nustos... suktis... užmušiu!!! – klykė Bimba.

Kimba kurį laiką bukai vėpsojo į Bimbos kautynes su įsivaizduojamais demonais nežinodamas net ką begalvoti. Kuriam laikui net pamiršo kalvę ir joje plušančius nykštukus, pamiršo galvos skausmą bei plaktuką, besidaužantį į priekalą. Visą Kimbos dėmesį prikaustė denyje vykstanti drama.

Pirmajam įspūdžiui nuslopus Kimba atgavo mąstymo dovaną ir ėmė ieškoti būdų nutraukti tą nesibaigiantį vieno personažo spektaklį, kad galėtų ramiai sau grįžti prie savo užsiėmimo. Nieko geresnio nesugalvodamas Kimba atsistojo ir gerai užsimojęs spyrė Bimbai į sėdimąją. Bimba sustugo nesavu balsu ir išmetė kaulą. Apsidairęs išvydo, jog sparnuotosios pabaisos pasišalino. Apkabinęs savo sėdimąją, Bimba atsisuko į Kimbą ir metė priekaištingą žvilgsnį.

-Kodėl tai padarei? Skauda gi!

Atsakyti Kimba nesiteikė. Nusispjovė ir nuėjo į pavėsį, kur jo negalėjo pasiekti per daug įsismarkavusios saulės spinduliai.

Pavakarė. Saulė išsikvėpusi pamažu grimzdo į žalio vandenyno gelmes. Dviejų sugėrovų smegenys pamažu pradėjo atsigauti. Čia iškilo nauja problema. Bado ir besaikio gėrimo išvarginti skrandžiai ėmė reikalauti peno. Tada ir paaiškėjo, kad Kimba, sakydamas, jog neturi maisto, visiškai neperdėjo. Visame nušiurusiame laive neatrastum nė supelijusios duonos gabalėlio. Beliko tik bandyti sėkmę žvejyboje.

Bimba, būdamas žvejo sūnum, tuojau pat ėmė organizuoti žvejybos procesą. Tai jam itin gerai sekėsi, kol eilinį kartą nesusidūrė su tikrove – nieko valgomo šiuose vandenyse neplaukiojo. Tą vakarą teko eiti miegoti ne tik blaiviems, bet ir velniškai alkaniems. Naktis taipogi nepraėjo be nuotykių. Kimba, sapnuodamas keptą vištą, bandė graužti Bimbos koją. Sulaukęs atsakomojo spyrio į dantis, Kimba nugrimzdo į juodą nespalvotų sapnų pasaulį ir ten praleido visą naktį.

Bet viskas šiame gyvenime turi savo pabaigą. Galiausiai atėjo galas ir nakčiai. Nauja diena atnešė naujus alkio priepuolius kartu su pirmaisiais spinduliais pabudusiems jūreivėliams-diletantams. Dieną Bimba su Kimba pradėjo nuo žvejybos. Su didžiausiomis viltimis užmetę meškeres abu ėmė laukti. Sėkmė šį kartą teikėsi nusišypsoti ir žvejyba nebuvo bevaisė. Gerokai po pietų abu vaikinai rankose laikė po žuvį. Kimba savąją nieko nelaukęs suvalgė, net iškepti patingėjo. O va Bimbos žuvis pasirodė beesanti nepaprasta. Ji buvo auksinė ir net kalbėti mokėjo.

-Bimba, -žuviškai seksualiu balsu prabilo žuvis. – Paleisk mane ir aš išpildysiu tris tavo norus.

-Bet kokius?- pasitikslino Bimba.

-Bet kokius, - užtikrino žuvis.

Bimba pasikrapštė savo utėlėtą galvą ir tarė savo žodį:

-Maisto... noriu daug daug maisto... skanaus maisto!

-Kvaily tu nedadarytas! – pradėjo žviegti Kimba. – Tu gerti prašyk, idiote! Gerti prašyk!

-Teisingai, -sutiko Bimba. – Noriu daug daug gėrimų. Kuo stipresnių pageidautina.

Ir čia prasidėjo neregėti stebuklai. Visas denis per vieną trumputę akimirką nusiklojo skaniausiais patiekalais ir stipriausiais gėrimais. Bimba su Kimba kurį laiką trynėsi akis, negalėdami patikėti tuo, ką mato. Deja, tai buvo ne sapnas. Tai buvo tikrovė.

-Laukiu tavo trečiojo noro, Bimba, - apie savo buvimą priminė auksinė žuvis.

Tarsi nubudęs iš slogaus sapno, Bimba pažvelgė į žuvį savo rankoje. Nežinia ką jis ten įžiūrėjo, tačiau trečiasis jo noras buvo...

-Noriu... Noriu atsidurti prie krantų salos, kurią visi vadina NEMYŽK PRIEŠ VĖJĄ, NES GURKŠNĮ GAUSI!!!

-Tavo noras – man įsakymas, - nuolankiai pasakė žuvis ir kraštovaizdis pasikeitė beveik akimirksniu. Sena gelda, kurią Kimba su Bimba sutartinai vadino laivu, ramiai sau plūduriavo tykioje įlankėlėje. Iš pirmo žvilgsnio viskas priminė nuvalkiotą scenelę iš kažkokios „Lobių salos“. Tačiau tai ne „Lobių sala“, o ši scena visai nenuvalkiota.

-O dabar paleisk mane, - pareiškė žuvis. – Tik švelniai.

Bimba bukom akim pavėpsojo į žuvį, o tada iš visų jėgų tėškė geradarę žuvį vandenin. Toji pilvu aukštyn lėtai nugrimzdo į dugną.

Atsikratęs netikėtai atsiradusios pagalbininkės, Bimba pagaliau ėmėsi pirminės salos apžiūros. Kimba, be abejo, nuo jo neatsiliko. Abu keliauninkai kiek nusivylę žiūrėjo į salelę, prie kurios taip stebuklingai atsidūrė. Nors ir labai stengėsi nieko ypatingo neįžiūrėjo. Na, be abejo, ten buvo neįtikėtinai gražus paplūdimiukas, žaliasis vanduo buvo toks skaidrus, kad galėjai matyti dugną padengtą keturių metrų storio vandens sluoksniu. Idilės vaizdelį tik stiprino medžiuose tingiai savo plunksnas krapštinėjantys, gana taikiai atrodantys paukštukai, toliau matėsi ramybėje skendinti giraitė. Gražu, bet nieko labai ypatingo.

Tai, kad žuvis visgi nebuvo aferistė ir perkėlė juos į reikiamą salą, liudijo tik į rausvą paplūdimio smėliuką įkaltas kuolelis ir prie jo prikabinta lentelė, kurioje puikavosi užrašėlis: NEMYŽK PRIEŠ VĖJĄ, NES GURKŠNĮ GAUSI.

- Taigi, - ištarė Kimba lyg eitų pasitikti mirties. – Mes čia.

- Nesuprantu, kas čia tokio baisaus yra, kad visi gyvieji ir mirusieji taip bijo šios vietos, - Bimbos balsas virto šnabždesiu. Absoliučioje tyloje tai nuskambėjo gan kraupiai.

- Yra tik du variantai. Arba mes tai išsiaiškinam, arba tuoj pat pasukam atgal ir plaukiam į civilizaciją. Bet kuriuo atveju būsim tautos didvyriais, kurių šlovė tęsis per amžių amžius.

Bimba rimtai susimąstė. Pirmą kartą jį apniko abejonės. Pajutęs tą keistą ramybę, spinduliuojamą salos, Bimba pajuto kaip širdį lediniais pirštais ima kutenti baimė. Ilgokai padvejojęs, Bimba nurijo gumulą seilių ir tarė savo žodį:

- Manau kvaila būtų apsisukti, kai po tiekos kančių pagaliau pasiekėm tikslą. Kelsimės į krantą ir apžiūrėsim salą iš vidaus.

- Tikiuosi tu neklysti priimdamas šį sprendimą, - Kimbos tonas buvo pranašaujantis nelaimę.

- Teisingai, dabar mums belieka tik tikėtis ir tikėti... – burbtelėjo Bimba ir šmėkliškai nusliūkino kautis kuprinės.

Pasiruošimas išsilaipinimui į salą užtruko ilgiau nei buvo tikėtasi. Kai pagaliau viskas buvo sukrauta, paaiškėjo, kad saulė jau senokai nuėjus miegot naktinio miego. Noru tamsoje keltis į salą nedegė nė vienas. Naktį praleido laive ir miegojo labai ramiai. Tarsi nujausdami, kad daugiau ramiai miegoti neteks niekada...
1998-1999~ [to be continued]

Komentarai

Misantropia

Jei atkreiptum dėmesį į paskutinę eilutę, tai pamatytum skaičius 1998-1999 Tai reikškia apytikslį laiką, kai šiti tirambai buvo rašyti. O copy+paste padaryt daug laiko kaip ir neužima.

LJjoint

o ji dar sako kad jai per daug darbu...sitokie ditirambai

Misantropia

Turiu nuvilti, nes per vidurį alaus prisrigau ir nutrūko... bet toliau dar šiek tiek yra parašyta..

Anarchistas_UK

LUX😘 laukiu tesinio