Nemyžk Prieš Vėją, Nes Gurkšnį Gausi
Prieš pradėdama šį kupiną netikėčiausių nuotykių pasakojimą, turėčiau ranką prie širdies pridėjusi prisiekti, kad viskas, kas čia parašyta yra gryniausia tiesa. Personažai ir įvykiai tikrai nėra išgalvoti ir tai liudija paties Bimbos dienoraštis, aptiktas tvarkant sudegusio pastato buvusio Vasaros gatvėje griuvėsius. Gaisras, nušlavęs nuo žemės paviršiaus viską ir visus, paliko tik šitai...
Įprastas rytelis Nevaleikų kaimelyje. Aptingusios rytinės saulutės spindulėliai nematė skubaus reikalo brautis per tirštą rūko uždangą, todėl apšvietimas veiksmo vietoje prastokas. Žalio vandenyno žalios bangos putodamos dužo į kalnus šiukšlių. Nuo didžiausios krūvos ilgesingus žvilgsnius vandenyno toliams siuntė mažas vaikelis, apsivilkęs jau gerokai išaugtas kelnytes. Švarūs, dar neprarūkyti, plaučiai išleido kupiną širdgėlos atodūsį, kurį tuoj pat pasigavo ir nusinešė niekada nesnaudžiantis vėjas. Vaikelis, nesulaukęs jokio atsako iš vandenyno pusės, nuleido senokai neplautą galvelę. Riebi ašara paptelėjo tarp šiukšlių. Sunku besuskaičiuoti kiek tokių tyro vaiko ašarėlių prapuolė tarp atliekų. Sunku besuskaičiuoti...
Nurijęs beišsprūstančią raudą, vaikelis pasitrynė mažu kumšteliu akytes. Veidukas kaip mat pasidengė lengvu puvo sluoksniu. Sukandęs dantis jis metė paskutinį žvilgsnį į žalius vandenyno tolius ir ėmė ropštis žemyn.
***
Tai buvo bukumo ir neišmanymo laikai, kai buvo tikima, kad žemė yra plokščia ir guli ant keturių dramblių nugarų, kurie, savo ruožtu, stovi ant didžiulio banginio, nardančio neaprėpiamose kosmoso platybėse. Tai buvo laikai, kai prietarai ir nepagrįstos baimės nugalėdavo bet kokias sveiko proto užuomazgas. Tai buvo tamsūs laikai.
Gyventi toje prieblandos zonoje buvo tikrai nelengva. Bijoti reikėjo visko – net nuosavo šešėlio. Tačiau net ir baimės turėjo savo hierarchiją, o pačioje viršūnėje pelnytai ar nepelnytai puikavosi sala, kurią visi vadino NEMYŽK PRIEŠ VĖJĄ, NES GURKŠNĮ GAUSI.
Sunku tiksliai pasakyti kodėl šios salelės taip bijojo žmonės, juolab, kad apie ją nebuvo žinoma nieko konkretaus – tik apytikslės jos koordinatės ir krūva aiškiai pramanytų pasakojimų. Nė vienas gyvas padaras nebuvo įkėlęs ten savo kojos. Tiesą pasakius net noro tokio neturėjo.
Tačiau visose istorijose, kada nors tapsiančiose bestseleriais, turi būti nors vienas „bet“. Šioje istorijoje tas „bet“ netgi vardą turi. Tai – Bimba, balta varna minioje, gyvenantis tik mintimi, jog kada nors pavyks patekti į salą, kurią visi vadina NEMYŽK PRIEŠ VĖJĄ, NES GURKŠNĮ GAUSI.
Nevaleikų kaimelis pūpsojo vandenyno pakrantėje dar tais laikais, kai vietiniai nebuvo pavertę nuostabiausio paplūdimio didžiausiu sąvartynu. Esant tokioms geografinėms aplinkybėms visi kaimelio vyrai buvo arba žvejai, arba alkoholikai. Dažniausiai tai du viename. Buvo dar keli tolimųjų reisų plaukiotojai, kitaip tariant – kvalifikuoti jūreiviai, kurių pasakojimų tikrumu galėjo patikėti nebent vaikas. Ir tas vaikas buvo Bimba.
Bimba gimė ir augo žvejo, turinčio pradedančiojo alkoholiko statusą, šeimoje. Jam buvo atviri visi keliai į vietinį barą, kuriame alkoholio gėrimo kvalifikaciją kas vakarą keldavo jo tėvas. Dangstydamasis neva jam motina paliepusi perduoti svarbią žinią tėvui, Bimba prasmukdavo į girtuoklių landynę, patyliukais palįsdavo po stalu ir ištempęs ausis gaudydavo kiekvieną žodelį.
Būtent tupėdamas po prišnerkštu stalu jis pirmą kartą išgirdo apie salą, kurią visi vadina NEMYŽK PRIEŠ VĖJĄ, NES GURKŠNĮ GAUSI. Tas vakaras visam gyvenimui įsirėžė vaiko atmintyje. Nes būtent tą vakarą, kai visiškai nusitašęs tolimųjų reisų plaukiotojas, užsilipęs ant stalo skiedė, kaip jis išdrįso priplaukti prie salos per kilometro atstumą, ir netgi pastovėti ten penkias minutes prieš apsisukdamas, Bimba atrado savo tikslą. Tikslą, lydėsiantį jį visą jo gyvenimą iki nebus įgyvendintas.
Jei tik būtų Bimbos valia, jis jau tą patį vakarą būtų pasiėmęs savo šikpuodį, ką nors valgomo ir patraukęs ieškoti salos, kurią visi vadina NEMYŽK PRIEŠ VĖJĄ, NES GURKŠNĮ GAUSI. Deja, tikrovė buvo negailestinga ir Bimba suvokė savo padėtį. Visi jo bandymai pabėgti būtų sužlugdyti dar net nepradėjus bandyti. Pirmiausia reikėjo išmokti padoriai vaikščioti, mažus ir didelius reikalus atlikinėti ne į puodą, o ten kur visi suaugę vyrai daro. O tam, kad pavyktų tai padaryti, jam dar gerokai trūko ūgio. Taigi sudėjęs visus už ir prieš, Bimba liko Nevaleikų kaimelyje. Tik nuo šiol apsėstas minties apie paslaptingąją salą, kiekvieną rytą kopdavo į šiukšlių kalnus, kad paspoksotų į žaliąjį vandenyną ir padūsautų pavėjui. Ir dar ašarėlę nubraukdavo prieš eidamas namo. Gyvenimas prarado bet kokį skonį.
Laikas lyg tyčia slinko kankinančiai lėtai, tarsi lenktyniautų su nusenusia sraige vos bepavelkančia savo glitų korpusą. Bet diena keitė dieną, mėnuo keitė mėnesį ir vieną rytą Bimba suvokė, kad jis jau pakankamai suaugęs būti savarankišku ir nepriklausomu nedidelės Nevaleikų bendruomenės nariu. Tą rytą Bimba pirmą kartą viešai prabilo apie savo užmačias: pirmiausia artimiesiems, o po to ir visam kaimui. Supratimo, žinoma, nesulaukė. Dar daugiau, negailestingos patyčios, pasiųstos jo adresu, smarkiai traumavo jo dar negalutinai susiformavusią psichiką ir Bimbai atsisuko pora varžtelių: jis ėmė įsivaizduoti, jog yra žibalinė lempa ir pradėjo šviesti naktimis. Šeimynai prie šviesos sunkiai sekėsi užmigti, todėl ilgai su Bimbos nukrypimais nesitaikstė. Vieną vakarą paprasčiausiai išvarė jį miegoti į tvartą. Vieną naktelę praleidęs tvarte, Bimba nusprendė, jog jo kantrybės taurė persipildė – negana to, kad į visas įmanomas skyles prilindo šiaudų, tai dar ir uodai sukandžiojo taip, kad sveikos vietos nesurasi – ir ėmė planuoti pabėgimą iš Nevaleikų kaimelio.
Sąmokslininkė naktis tapo Bimbos bendrininke. Sulaukęs neįžvelgiamų sutemų, Bimba ėmėsi vykdyti genialųjį planą. Plano genialumas slypėjo jo paprastume – pavogti tėvo valtį, kol visi miega ir nešdintis kuo toliau nuo siaurapročių tamsuolių, kuriuos visą gyvenimą vadino savo šeima.
Jeigu prieš daugelį metų jis palikdamas namus norėjo pasiimti su savim šikpuodį ir ką nors valgomo, tai dabar Bimba pasiėmė palyginti nedaug ko valgomo ir kur kas daugiau geriamųjų atsargų. Visus tuos metus jis neleido laiko veltui ir pertraukose tarp svajonių Bimba stažavosi alkoholio perdirbimo skrandyje srityje. Savo amžiaus kategorijoje jis buvo laikomas gana perspektyviu ir daug žadančiu veikėju. Taigi pasikeitus prioritetams Bimba apsirūpino tuo, be ko, jo manymu, išgyvenimo tikimybė katastrofiškai sumažėtų. Deja, naivuolis Bimba, visą savo menkavertį gyvenimėlį praleido vegetuodamas Nevaleikų kaime, ir nė per nago juodymą nesuvokė tikrosios savo padėties. Vidury nakties jis sėdo į lopytą ir perlopytą tėvo valtį, pasiėmęs atsargų, kurių realiai užtektų nebent porai dienų ir išplaukė į neaprėpiamą žalios spalvos vandenyną, net neįsivaizduodamas į kurią pusę plaukti. Tik Bimba šito nežinojo. Jo manymu jo planas buvo tobulai nepakartojamas, atsargų turi pakankamai, o žalio vandenyno bangos pačios jį nuneš prie krantų salos, kurią visi vadina NEMYŽK PRIEŠ VĖJĄ, NES GURKŠNĮ GAUSI. O kai nežinai, tai ir galvos neskauda.
~1998-1999 [to be contunued]

Komentarai
tokia kuryba, kuria as vadinu spangimu 😘 dazniausia tokie spangimai visai uzkabina. 😘
gaila,kad be pabaigos.nes jau visai įsijaučiau 😘
Beje. Istorija taip ir liko nebaigta 😘 Pritrūkom alaus, fantazijos ir laiko. Po to niekada negrįžom prie to.
Nu nežinau. Aš rašiau šitą prisigėrus, šiaip ant durniaus. Tada prasmių neieškojau. Tiesiog turėjom daug alaus ir marias laiko priešaky...
Beat manau cia kazkokia prasme turi😃
Čia apskritai nereikia niekaip suprasti. Girtų paauglių "kūryba" ir tiek 😃
Cia reikia pertkeltine prasme suprasti?ar tik man tai pasirode?😃