Pošventiniai kliedesiai
Namai, puodas kavos ir žinojimas, kad vakarykštis košmaras baigėsi.
Kas gali būti geriau?
Užtenka vienos nakties ligoninėje ir šie paprasti dalykai tampa mažais stebuklais.
Nors yra ir šviesioji pusė. Svajonę prasinešti gatvėmis greitaja su įjungta sirena galima perkelti į skyrelį išpildyta. Iki šiol nesu tikra kam tą sireną jungė: kad mašinos neprivemtų, ar kad kamštyje neįstrigtų?
Bet kuriuo atveju gera būti namie.
Visa laimė, kad ne visos šventės nuėjo šuniui ant uodegos. Buvau įspūdingame koncerte, sužinojau ką reiškia turėti 100 Lt banknotą ir jaustis visišku ubagu, negalinčiu susimokėti už parkingą, ir buvau mažyčio kalėdinio stebuklo liudininke (tame pačiame parkinge, kai visiškai nepažįstama moteriškė sušelpė vargšes dešimčia litų, iš kurių devynis jos buvo skolingos už stovėjimą).
Ir vistiek baisiai gera namie 

Komentarai
Taip jau yra su tais mažais vaikais - niekada nežinai kas nutiks, kai nusuksi akis. Laimė tik, kad išbrendam apysausiai iš tų balų į kurias virstam. Ir visgi manęs nenustoja stebinti jo optimistiška stiprybė: net ir tąsomas vėmimo jis šypsojosi, kai lėkėm su sirenom. Gavęs savo žinion visą palatą apskritai atkuto. Rado jėgelių atsikelti ir versti ten viską aukštyn kojom. O grįžęs namo išvis nebeprisimena nei skausmo, nei blogumo. Pilnas tik gerų įspūdžių, kaip jam ten buvo linksma ir kokie geri žmonės aplink su juo bendravo
ar kliedesys bent krikščioniškas katalikas [net ir bedievėms Jums šventes reik švęsti...]
nu bet Jums ir "sekasi" pastaruoju metu...
linkėjimai -> whatever.