Žodis tartas... tačiau jokia tiesa neliks gyva pakaruoklio kilpoje...
Ginklas užtaisytas melo kulkom...jie šaudė į mane ne kartą..
Vis nemiegu..maldauju išganymo...
Kraupus košmaras niūniuoja man lopšinę...
Praeities atspindžiai druska barsto žaizdas -
Sužlugdyta, bet vis dar gyva aš laidoju tikėjimą...
Užmerkiu akis. kad išvysčiau priešus ir draugus..
Kas yra kas..gyvenimo teatre?
Tiltai sudeginti...ir pagaliau išvaduota
Žengiu žingsnį į priekį... ir šįkart jie nesugebės manęs palaužti...

Tik ne vėl...

Komentarai

Misantropia

Aš noriu jausti... tik ne tai, ką dabar...

Naoha

Misantropia rašė: Kaip nekeista pažįstamas jausmas...

Misantropia

Kaip nekeista pažįstamas jausmas...

Naoha

Noaha, leisk paklausti .. Jei turi mylimą žmogų, jei turi gyvenimą, kaip gali jausti begalinį skausmą, būdama laiminga?

Misantropia

Pasirodė

GYVENU

putu labai grazu jai ne tie erzinantys dauktaskiai kur ju reik ir kur nereikia. o siaip tai man pasirode kad tu susipainiojus. bet gal tik pasirode

Misantropia

Į nebūtį... mane suės kirmėlės, o laikas palaidos prisiminimus...

T_y_L_a

O kur tikiesi pakliūti paskui?

Misantropia

Suvokimas...

T_y_L_a

O jei jo nebūtų.. Kokia priežastis Tave skatintų išeiti?

Misantropia

Aš gyvenu tik dėl jo... vis dar... įdomu kas tą kovą laimės?

T_y_L_a

Baimė. Tačiau, juk bijai dėl kito žmogaus, ir dėl, kaip sakei jo nepalieki. O tai yra gerai.. ? Baimė. 'Jausmas, kad vieną rytą pabusi ir paaiškės, kad visa tai tebuvo iliuzija, kuri galiausiai sudužo ir esi priversta grįžti į pradinį tašką'. Taip. Kai kiekvienas žingsnis netvirtas. Taip. Kai bijai, kad atsibusi ir suprasi, kad tai kas buvo buvo tik iliuzija. Taip. Atsibudau. Tik ne ryte, o dieną, įvyko manasis nubudimas. Bet.. aš vis dar čia. Nes, kad ir kas atsitiktų manyje slypi kažkoks stimulas, kuris neleidžia nueiti šalin. Jie sako : viltis miršta paskutinė. Neteisingai sako, viltis nemiršta. Niekada. Todėl kasdieną kelsiuosi. Kas vakarą eisiu miegoti,o kitą rytą kelsiuos vėl.

Misantropia

Baimė ... skausmo priežastis yra baimė, netikrumas... jausmas, kad vieną rytą pabusi ir paaiškės, kad visa tai tebuvo iliuzija, kuri galiausiai sudužo ir esi priversta gršžti į pradinį tašką... vėl lįsti į savo pasaulio griuvėsius ir susigūžus kampe tyliai visų nekęsti... o labiausiai savęs. Be proto nori jausti mylimą žmogš šalia, tačiau kiekvienas prisilietimas - lydimas skausmo. Vis nepalieka mirties šešėlis, slankiojantis aplinkui. Jis vis primena ir primena tai, ką labiausiai nori pamiršti. Negana to, negali išmesti minties, kad praeitis sugrįš reikalaudama biso ir paliks vėl kraujuoti. Skausmas, kai bijai ne vien dėl savęs...

NataliLT

"Žengiu žingsnį į priekį... ir šįkart jie nesugebės manęs palaužti... Tik ne vėl..." as irgi kartais save panasiomis mintimis skatinu

T_y_L_a

Na atsakymo matyt nebesulauksiu.. Bet mūsų atvejai .. skiriasi, nes aš net jausdama begalinį skausmą, galiu jaustis laiminga, arba bent jau atiduoti tą laimę kitiems. Ir kiekvieną dieną keliuosi, ne todėl, kad man įdomu ką pasiūlys šiandiena, ir man neįdomu kas bus rytoj. Man net ir nerūpi. Tiesiog dabar siunčiuosi filmą, kurį labai myliu. Ir vien dėl to aš kelsiuos ryt. O poryt tam, kad jį pažiūrėčiau. Užporyt kelsiuos, tam kad pridėčiau kelis litus prie turimų, ir per kalėdas galėčiau tėvams padovanoti kažką gražesnio. O šeštadienį kelsiuos su viltimi, kad vakare rodys kokį gražų filmą. Sekmadienį, tam kad pabūčiau namie. O pirmadienį, nes su viltim lauksiu kito penktadienio.

T_y_L_a

Kai guli alkoholio ir ašarų klane, rankoje ašmenys, kurie pamažu slįsta oda, ties riešu, jauti iš lėto srūvantį kraują, ir tuo pačiu žinai, kad po šio karto ranka skaudės labiau. Kai į kambarį įeina Tavo kūnas ir kraujas, pamato tokį vaizdelį, ir klausia : Nori arbatos? O tu atlsikeli, greitai sutvarkai viską ir sakai : Taip, žinoma. Arba, kai metus laiko kankiniesi agonijoj matydama žmogų, ir negalėdama pratarti jam nė vieno paprasto žodžio. Nes bijai, pati savęs, bijai to kas nuo tavęs nepriklauso. Noaha, leisk paklausti .. Jei turi mylimą žmogų, jei turi gyvenimą, kaip gali jausti begalinį skausmą, būdama laiminga?

Misantropia

Kai tu vis bandai pakilt, o tave parklupdo vėl ir vėl, kai išdavystė veja išdavystę, kai nebesvarbu diena ar naktis, kai akis užtemdo neišriedėjusios ašaros, kai kiekvienas įkvepimas vis labiau dusina...kai stovi ant bedugnės krašto ir maldauji, kad ji tave priimtų... tada nori numirti...

Naoha

T_y_L_a rašė: Vėl.. Kaip galima norėti mirti ? Tiksliau, kodėl?

T_y_L_a

Vėl.. Kaip galima norėti mirti ? Tiksliau, kodėl?

Naoha

As irgi negaliu paprasciausiai palikti jo, nes zinau kaip buna negera ir nebesinori po to net egzistuoti, kai tau "sitaip padaro"... esu, galima sakyti, jam dekinga uz savo gyvenima... bet ir kartu pykstu ant jo, kad jis neleidzia man padaryti to, ka as noriu...

Misantropia

Galima norėti pasiduoti. Aš noriu. Tik man neleidžia...

T_y_L_a

Beje, vieno dalyko niekaip neperprantu.. kaip galima 'tiesiog norėti pasiduoti' ? Kokį gyvenimą turi gyventi žmogus, kad galėtų amžinai galvoti apie norą 'išeiti' .. Vaidiname, kad vaidiname, jog vaidiname, ir kada paskutinį kartą visiškai vaidinom nebepamenam. Juk gyvenam, taip kaip gyvenam, nes patys to norim, vadinasi jokios vaidybos?

Misantropia

Mane irgi šiame gyvenime laiko kitas žmogus...jei jo nebūtų, bijau ir pagalvot ką aš galėčiau padaryti. Dabar jaučiu kažkokią atsakomybę prieš jį, nes galiu labai lengvai jį įskaudinti, ko visiškai nenoriu...

Naoha

Misantropia rašė: Kas neleidžia?

T_y_L_a

O aš neužmiegu, dažniausiai fizinio skausmo kamuojama. Guliu apsupta savo keturių sienų, kurių kiekviena spaudžia mane iš savo pusės. Ir galvoju : ' ar kadanors' ?

Misantropia

Kas neleidžia?

Naoha

Man tik kyla... as juo gyvenciau, bet man neleidzia...

Misantropia

Man toks noras nekyla... pastaruoju metu aš juo gyvenu.

Naoha

As priesinuos... bet kaip ir tau, man vis dazniau norisi pasiduoti pagundai ir "pabegti is cia"...

Misantropia

Sutriuškins jei tik leisi... Aš vaikštau skustuvo ašmenimis ir kasdien vis dažniau aplanko mintis panaudoti jį pagal paskirtį. Be galo sunku su tom mintim kovoti, kaip ir su visu gyvenimu... Norėčiau pasiduoti, mesti viską numirti... bet negaliu. Tai reikštų istorijos pasikartojimą. O aš prisiekiau kažkada - niekada...