TV pamoka
Trumpai tariant aš pakraupus.
Nuo tada, kai natūraliai išaugau pasakų knygas, jų nebuvau atsivertusi. Ir iš tų pasakų liko tik bendri bruožai. Ir čia į meškos paslaugą ėmė daryti telikas, kuris laikas nuo laiko rodė įvairias pasakų interpretacijas, trindamas ir perrašydamas mano atmintį.
Kur link aš suku? Va ten kur aš atsidūriau šį vakarą, kai su sūnum, pasiėmėm pasakų knygą, kuri nėra apie Žaibą Makvyną. Tą drengėm gal kokius metus su virš, kol man per gerklę ėmė lipti ir ėmiau įkalbinėti jį paskaityti ką nors naujo. Paskaitėm. Raudonkepuraitę!
Viskas buvo gerai iki tos vietos, kur medžiotojas ėmė kirpti vilkui pilvą, traukti iš ten tą mergiščią su jos bobulencija ir grūsti akmenis vidun, ko pasekoje vilkas skausmingai nusibaigė.
Vienintelė mintis buvo: da fuck i'm reading?
Išplėstos vaiko akys buvo daugiau nei iškalbingos.
Dabar, vakariniams pasakų skaitymams ruošiuos iš anksto.

Komentarai
O žinai paskaičius apie miegančią gražuolę kažkur iš atminties ėmė plaukti, kad tikrai vaikystėje esu skaičius ar girdėjus tą variantą, kad karalius nežadino jos, o viso labo pasismagino ir užtaisė jaui du vaikus :)
Teoriškai taip ir turėtų būti. Kokio velnio vilkui cackintis su auka, jei gali suėsti čia ir dabar? :) Ir nafig ėsti seną mėsą, kai šviežiena po nosim stovi? Ir visgi scenelė su medžiotoju gan kraupoka. :/ Hmm, dabar tik galai suėjo, kad pas mus medžiotojas, o ne medkirtys buvo :)
Nežinau ar čia tiesa, bet čia rašo būtent taip, kaip sako lacunacoil : https://listverse.com/2009/01/06/9-gruesome-fairy-tale-origins/
Tai originale, raudonkepuraitė iki močiutės net pnepriėjo. Ją iškart miške suėdė vilkas.