Vistiek nėra... ir nebus...

Šalti ledokšniai krenta iš kiauro dangaus. Aštriausiais peiliais jie sminga man į veidą vis labiau jį bjaurodami. Greitai jis taps vienu dideliu randu... kaip ir mano širdis. O man nė motais – stoviu atlošusi galvą lyg maldaudama dar. Tik skausmas man dar primena, kad aš dar gyva.
Norėčiau skristi ten, kur neša sapnai. Pasilikti ten amžiams, sustingti ir nieko nebelaukti. Laukimas žudo, jis verčia gyventi viltį, kurią aš seniai palaidojau. Tai kančia – būti palaidotam, bet vis dar tūnoti įstrigus tarp šviesos ir tamsos. Noriu kad būtų tamsu ir tylu – nieko nematyti ir nieko negirdėti... Niekada daugiau... Ir nebelaukti... Vistiek nėra... ir nebus.

Komentarai

musical_girl

man taj patiko....😃

banane

hmz....idomiai parasyta... nelabai aiisku...

Misantropia

O man regis tu nė velnio neįsikirtai į tai, ką parašiau...

T_y_L_a

Tamsa yra priešingybė šviesai, kaip materija ji neegzistuoja. Kažkieno parašas, bet labai teisingai pasayta. Kartais kai atrodo kad tamsa vienintelė išeitis, tik šviesa ir tik ji gali padėti.