
as we are.
O kai vakarais, Tu leidi begaliniam ilgesiui apsisupti aplink mano liemeni, kuris man trukdo geretis nakties raganu puota, as vis klausiu saves kodel tavo blakstienos snabzda karaliu paslaptis.
Ir Tau galima keikti Dievus, teisti nekaltus ir teisinti degradavusias 'asmenybes', o veliau paliesti mano pirstus ir as pazadu, as uzsimerksiu.
Tau leista isvaryti mano rudenius, istaskyti balas ir suplesyti visus dar kvepuojancius lapus ir nuskinti pati paskutini obuoli nuo obels.
Tau leista buti nelogiskai. Tau galima isdraskyti visa dangu, o veliau kai tik Tau jo prireiks, jis bus savo vietoje, as Tau pazadu.
Nes Tu esi su manim.
______________________________
Arba.
Ir jokiu 'arba' siandien tiesiog nebus, nes kartais ju tiesiog visai cia nereikia.
Ir ten, kur Tavo daugtaskiai gyvena.
Ten, kur leidi klausti ir tylet.
Kur niekad neskubi, kur as nereikalauju.
Ten paprasciausiai, kaip ir visuomet, kvepia Tavo blakstienos.
_______________________

Mes visi tokie mazi. Ir jei dar po viena, tuomet tampame suniai matomi. Kol galiuasiai taipir isblankstame. Neleiskim.
Apkabinu.

Komentarai
tikrai dėl tų taškelių... universali mintis. vienatvė gali būti labai apgaulingas reiškinys, kurį pasirenki siekdamas laisvės. o pasirodo-išnykimas
prasmingi zodziai...
dievazi kaip grazu,.,
Gražus dienoraštis. Šiltas. Jaukus. Kaip užsilikęs ruduo...