be rumu.
Pakelia galva, nuzvelgia visa smukle savo zvitriu zvilgsniu ir pakyla, palikes kelis nudriskusius banknotus ir pacia laukimo dingsti, karsto vyno stikla, taip ir neistustinta.
Jis zino. Po keliu akimirku ji lies jo, kaminkrecio, sagas visai ne del, to kad tai atnestu jai laime. Jis girdejo pries uzmiegant...jis - jos laime.
Ji, balta kaip pati ziema, perbraukia jam per suodinus plaukus ranka ir pakyla didziulis suodziu debesis. Pakyla tam, kad issisklaidytu.
Ir jei jos paklaustumet koks yra meiles skonis...
Ji besisypsodama istartu : Tarp dantu traskanciu pelenu.
Ir jei jo paklaustumet koks yra meiles prisilietimas...
Jis ilgesingom akim atsakytu: Toks, nuo kurio abu mes tampam panasus i kaminkrecius.
Ziema ir jos kaminkretys.
Buciuoja sviesiai juodus vakarus.
____________________________________
Ir visos tos mazytes ir pacios didziausios mano priezastys...
Kad ir kokie ju vardai butu, kad ir kaip jos kvepetu.
kad ir kaip toli ar arti is paziuros jos butu. Jos mano. Ir svarbiausia, kad as jas jauciu. jauciu. Kiekviena minutele. Kvepuoju jomis ir geriu iki dugno.
Jos kazkaip stebuklingai nuprausia mano susitepusia siela.
ypac tom, kur toli. [cia zinos, manau.] Aciu, kad esi priezastis.

Komentarai
ir tau.... labanakt 😄 😄 😄
O, kaip miela. Geras tas darbas, būti priežastim. ; D