blues.
As ir taip gyvenu medyje ir auginu dramblio dydzio abejone apie Tave.
Po akimirkos matau, kaip Tavo pedos tasko balas ir prie padu prilimpa smelis. Uzlipi ant nedidelio akmens ir galeciau prisiekti, kad dabar pakreipei lupas i desine puse ir mintyse susikeikei...
Kai pirma karta Tave pamaciau... Kazkodel nusisypsojau ir apsimeciau, kad nezvilgcioju i Tave.
O kai pirma karta skandinai mane zvilgsniu supratau, kad jei nepasitrauksiu dabar...gali suplysti mano Rudeniai.
Nepasitraukiau.
-------
Siandien musu saltai baltas pavasaris.
Siandien Tavo lupos aplipusios cukraus vata.
Ir Tu visuomet manai, kad Tavo sypsena yra viska atperkanti.
Isgelbek pasauli. Isgelbek pasauli ...isgelbek mane.
Ir as juodai baltoj minty mastau, kur dingo Tavo elektra,
Kur dingo musu mazas miestas su dar mazesniais sviestuvais, ant kuriu kas nakti menesi keikia varnai.
Ir skauda ne tuomet, kai isgirstu, ka pasakai, skauda tuomet, kai iseinu ir nejauciu Tavo zvilgsniu man i nugara.
Ir man reikia Tavo skaudulio. Man reikia Tavo nesuprantamo abejingumo, man reikia Tavo kreivo poziurio i pasauli, man reikia manes, kokia esu salia Taves.
__________________________
As maciau kaip paslapcia save teisini. Maciau kaip sukioji akis, kad zvilgsnis neuzkliutu uz tiesos ir Tavo burna neisigeistu tos tiesos igarsinti.
As maciau kaip bandai save teisinti.
O as tik sedejau ir ryjau visa zinojima, rugscioje arbatoje skandinau jus visus, tuos, kurie tai zinojo ir man nuolat kartojo.
O man be proto reikia Taves. Net jeigu man uz tai nebus atleista.

Komentarai
Aš vis paskaitydavau tavo dienoraščius.. paskaitydavau... ir toks natūralus klausimas iškilo: o tau pačiai neatsibodo? Iš tikro buvo gražu skaityti pirmuosius, bet dabar tas pats per tą patį apie tą patį ir taip toliau... kiek gi galima. Bet jeigu tau patinka taip gyventi/egzistuoti. Pirmyn.