Dienoraštis #23895

Tai kaip zmogus, kuris pries pakildamas is lovos kiekviena ryta prisivercia sugalvoti tam priezasti.
Taip kaip zmogus, kuris saves kas popiete klausia, r ta kart buvo galima kitaip...
Taip kaip zmogus kas vakara akim i dangu...siusdamas sirdies ir ilgesio. netrupineli, daug daugiau...

Ar tikrai nori zinoti kaip as jauciuosi? Ar visdar...

Tik tas jausmas... Tas begalinis ilgesys. Toks didelis ir toks platus, kad buna akimirku, kai, rodos, vien su juo ir gyvenu. Nesuosi ji sirdy, rankoje, gatveje jis tupi ant sulyto medzio ir lydi mane susiguzusia... jis visur visur... ir niekuomet nemiega...
Ir jam patinka smaugti tas akimirkas kai man pasidaro gera... jismegaujasi smaugdamas jas. Ir veliau viska viska pasiglemzia. Palikdamas tik Tavo, mielas, veido konturus ir kvapa...

Ilgiuosi, mielas. Tiek, kad kartais man nuo salcio aprasoja virsutine lupa.
Tu zinai....

Amzina Atelsi.

_____________________________

ir kai neberandu laiko artimiems. bent jou nepakankamai.
Ir ilgiuosi. Labai ilgiuosi, Boruziuk...

Komentarai

Funcybabe

'Ir ilgiuosi. Labai ilgiuosi, Boruziuk...' Viskas bus gerai... Juk tuoj galėsi šypsotis tiesiai prieš mane. ;} Pamatysi! ;}}*