Dienoraštis #24786
Ogi nieko. Tas pats tustumos jausmas, Tavoo kreivos sypsenos atsiminimas ir daugybe akimirku, kurios iskisa savo mazutes mielas ir truputi gniuzdancias galvas ir pasislepia, nezinia kur, nezinia kodel. Ir vis begineja mintys...maudosi prisiminimuose ir pacios save sega prie realios juostos. Pasiilgau, mielas.
Ir juodi salikai issivynioja. Ir prasiskleidzia baltos rozes.
______________________________
Ji stebejo ji, visa slapia, jo rankomis zliaugete zliauge vanduo, po truputi srovendamos muilo sroveles jai primine jo isitempusias gyslas. Ji neisdryso sukoseti, kaip buvo pratus, ar numesti koki daika tycia, kad jis isgirstu jog ji jou parejo.
Jis isjunge vandeni. atsireme ranka i ciaupa ir pajuto kaip dar karsta srovele nubega jo nugara, kita nuzaidzia jo veidu ir sunkiai trenkiasi i koju pirstus.
Ji siandien nenusiskuto.
Garuojancios prisiminimais akys zvelgia i aprasojusi veidrodi ir nemato nieko. Isskyrus zalia skara, jos gilias akis ir kvapa.
"Ji truputi kitaip i mane ziuredavo ir kitaip liesdavo mano nenuskustus skruostus, ir jai patikdavo tas jausmas kai nuo mano aitriu buciuniu parausdavo jos skruostai."...
Jis nei pats nepajuto kai taip pasake garsiai. Jis nebezinojo, ar nori, jog prie vonios duru susmukusi moteris pasiliktu. Jis nebezinojo ar gailejosi situ garsiai istartu zodziu, ar to, kad jie skirti ne tai, kuriai syryt vire kava.
_________________________

Komentarai