
poup/
Ten pelenais ziema buciuoja galva.
Ten krosnyse liepsna nelaidzio kaminkrecio sagu.
Ten medkirtys uzkases savo kirvi miega.
As niekuomet Ten nebuvau.
Ruke mirkiau save, girdejau kaip spiegia augdama zole.
Sianakt atidaviau praeiviui lupine armonikele tam, kad galeciau vakarais kvepintis septyniu sauliu veju.

Visai taip kaip tada. Tik dar labiau.*
________________________________
Tu plakime.
Tu kiekvienoj pergalej ir pralaimejime.
Tu skulptoriaus pirste rakstim.
Tu grafito seselio lietime.
Granito sakralumas stingdo lupu sakme.
Ir kambary kur pro grindis tiktai gali iseiti mes gaminam sienas is dusavimu.
Dusavimu kai sutinkam.

Ir kai manes nebus, as istikruju miegosiu Tau ant kaklo, prie desines ausies. O Tu niekuomet nekrisi.
____________________________
O visa esme tame, kad as maciau boruziu. *

Komentarai
Tavieji dienoraščiai kaip visuomet. gražūs.
uoj 😄 BORUZIAU * <<3
😃 dekui uz komentara ;] Bruziau... nes taip ir yra, cia apie ta pati.;] tavo TAaaaaaavo.;*
'Dusavimu kai sutinkam.' (mm) ir taip primena tą paskutinį apkabinimą, atsisukimą, žvilgsnį. Mieloji mano. Mano. ;*
Taip sava 😃 taip šilta/šalta. Tik dar labiau* 😃