Tyliai kaip Ruduo.


Į kiekvieną lūpų vingį - įkalbėk.
Po lašą savo tembro, kuris supa mėnesį.
Viešpatie, kai jaučiu kaip prilimpi man prie gomūrio ir ištirpsti manyje.
Prašau, laimink mano žmogų, kuris yra arčiau Tavęs nei visas mano pėdsakas. Leisk, kad jo Kalėdos būtų pačios balčiausios. Leisk mano žmogui žinoti koks jis yra nuostabus, nes jis atvedė mane arčiau Tavo altoriaus.
Mano Dieve. Mano mažas besiilgintis, Dieve.

O mes tuo tarpu pasivaikščiokime oru.
Sulaužykim vieną kitą graciją ir užsimeskim po sruogą ant akių, kad galėtume apsimesti, jog jei mes nematome, tai ir mūsų nemato.
Tu esi mano amžinai dūžtanti jūra. Tokia rami ir didinga.
Viską galinti, tik kartais to nežinanti.

Reklaminio popierėlio dažai lieka man ant pirštų trupiniais, o Tavo veidas, atsispindintis vitrinoje... Tai pirmasis mūsų sniegas.- Kai šoks Dangus mums, nes mes nugalėjom.
Be irklų, be tolimų krantų, bet iš skirtingų pasaulių. Tu esi mano pasaulis.
Ir, kai aš sulūšiu, Tu parodysi, kad net saulės spinduliams reikia lūžti.

Į nebylias ausis - įklausyk.

Komentarai

mischief

ačiū.:}}

Stangry

Kodėl buvo ?

Bee-Myself

Tai buvo pats gražiausias dienoraštis, kurį esu skaičiusi. 😃