žiauriausia man dabar, neduoda ramybės jau kelinta diena, varžo judesius, sukausto lūpų kampučius, neleidžia gerėtis Saule, varsto širdį tai toks jausmas kai žinai jog privalai atstumti žmogų su kuriuo jautiesi taip puikiai,
kurį dievini, meldiesi jam kas vakarą, kaskart pabučiuoji į kaktą mintimis, apie kurį pabudusi vidurį nakties galvoji,
laidai jam svajas, ieškai jo mažiausiuose tarpeliuose, bent palikto trupinėlio kuris dvelktų juo, bet žinau- jeigu jį atstumsiu tai skaudės man, o ne jam.
Man pliš širdis, man truks šilumos ir jokia Saulė nepadės, nes man reikia jo saulės, o ne tos kurią visi turi.. Tai aš skaičiuosiu ašaras nuo grindų, ką tik išvalytų, nuplautų, tai aš ramybės nerasiu, kai kursiu, kai gaudysiu debesis, kai šnekėsiu - man drebės balsas, man links kojos, tai aš nieko nenorėsiu daryti, aš..

Komentarai

Silentist

bet gerai... pavasaris visad sumaištį kelia jausmuos. nors kartu ir daug kitų, bet gerų dalykų

CoD-Sun

Liūdna...