2010.04.17
kurį dievini, meldiesi jam kas vakarą, kaskart pabučiuoji į kaktą mintimis, apie kurį pabudusi vidurį nakties galvoji,
laidai jam svajas, ieškai jo mažiausiuose tarpeliuose, bent palikto trupinėlio kuris dvelktų juo, bet žinau- jeigu jį atstumsiu tai skaudės man, o ne jam.
Man pliš širdis, man truks šilumos ir jokia Saulė nepadės, nes man reikia jo saulės, o ne tos kurią visi turi.. Tai aš skaičiuosiu ašaras nuo grindų, ką tik išvalytų, nuplautų, tai aš ramybės nerasiu, kai kursiu, kai gaudysiu debesis, kai šnekėsiu - man drebės balsas, man links kojos, tai aš nieko nenorėsiu daryti, aš..
Komentarai
bet gerai... pavasaris visad sumaištį kelia jausmuos. nors kartu ir daug kitų, bet gerų dalykų
Liūdna...