ruduo..
savo nekaltumo likucius atiduodu, isniekinu.. slapstausi nuo savo minciu nes jos zudo, ne ne mane..
verziuosi i ten kur nera gyvybes, tam,kad pabegciau nuo savo laiko..
nuo laimes iliuzijos, kuria mokejau tiketi, nuo gerio, kuri sugebedavau susikurti.
ir kai jau visiskai sugebu atsiriboti nuo zmogiskumo- ateina ruduo...
akys kasdien pradeda ieskoti pirmuju gelstanciu lapu, vejas draiko jau ilgus plaukus, susirandu drauga- toki kuris apsaugo ir nepalieka (tik as ji kartais pamirstu
), kuris neleidzia buti vienai po 'prakiurusiu' dangumi.ir vel pradedu laukti..

Komentarai