KūrybaEilėraštis
Akla
Migloj matau šaltą savo kūną.
Ir karštas ašaras matau akių kampučiuos.
Užuodžiu šlapio vėjo šuorą.
Girdžiu pavydžius šnabždesius pakampiuos.
Viena, atstumta, sužlugdyta.
Tokią mane matyti nori Jie.
Tik aš dar vis jaučiu širdies plakimą.
Tad gal akla, bet vis dar gyvybinga.
Ką man pasiūlytum, Likime?
Migloj nėra nei vakarų, nei šiaurės, nei pietų.
Tik vienas kelias, tik viena kryptis.
Ką jaus širdis, bet akys nematys.
Nežengsiu žingsnio, kol nebus ugnies.
Tik šviesoje matysiu, kur širdis nuves.
Ir negi nepavyks atskleisti paslapties?
Kur žodžiai baigiasi, prasideda mintis?
Šalti miglos lašeliai teka mano gyslom.
Ir ūkana užtemdė jau akis.
Ir nejaučiu nei šalčio, nei tamsos.
Tik saulei kylant kryžkelėj klaupiuos.

Komentarai
Man patiko. Netikrumo-nežinios būsena, stop kadras, suspended annimation. Ar tai ir nėra ta akimirka prieš spragt pirštais, Isa?
Būtent šioje eilėraščio vietoje aš norėjau išreikšti mirties ir gyvenimo santykį. tai tik simbolika. mirus mes nebeprataremia nė žodžio, lieka tik mintis, kad kadaise buvome...bet kūryba tuo ir smagi, kad kiekvienas kūrinį interpretuoja savaip ;)
"Ir negi nepavyks atskleisti paslapties? Kur žodžiai baigiasi, prasideda mintis?" ...pirmiau mintis, paskui žodis. ne?
Kiek matančių yra akli,ir kiek nematančių - mato,daugiau ir giliau...100