KūrybaEilėraštis
Tarp dykumos ir vandenyno
Braidai bekraštėj dykumoj tuščiausioj,
Neatsigręždamas ir nesustodamas kely.
Braidai ir galo jos nebematai...
O gal ..ir pamatyt jau nebenori?..
O reikia tiek nedaug...
Lašelio skausmo ir vilties,
Lašelio šypsenos, ugnies...
Ir jau skraidai žydrajam meilės vandenyne!..
Tik nesakyk,..nereikia,..netikėsiu!..
Juk nelaimingas tu esi..žinau..
Mačiau,..anądien niūrūs liūdesio
Varnai krūtinę draskė tau pusiau...(jutai?..)
O reikia tiek nedaug..:
Sustoti, atsigręžt, apsižvalgyt, įsiklausyt...
Ir patikėti -ji tikra...
(Užtektų bent jau panorėti...)
Bet jeigu dykumos "gale"
Švieselę apgaulingą pastebėsi,
Vilios ir kvies tave ji meiliai.
Tai eik!..aš nelaikau tavęs...
Tik kelio atgalios tu nepamirški...
Aš gi žinau - norėsi grįžti čia,
Atgal į mano mažą meilės vandenyną
Nes ta švieselė - tik iliuzija klastinga....
Komentarai
pažįstamas jausmas ir mintys gražu, kai visa tai žmogus sudesto į eiles
dekui,zmones...man sis eilerasti8s beeeeeegaloooooooo branbgus....
3 ir 4 bei paskutinis stulpeliai puikūs
labai patiko