As prisimenu kaip kvepėjo žolė, kuria lakstėme mes tarsi vaikai, kurie žaidžia gaudynes...Tu tvirtai laikei mano rankas...Aš prisimenu kaip į sniegą atsispindinti saulė akino akis ir sielą...Glostei man plaukus, šukuotus mamos...Aš tikęjau, kad tu busi čia, su manimi, amžinai...Rytais, kai kava kvepėjo pavasariu ir tavo rankom, norėdavau likti tavo kūdykiu, argi ne taip Tu mane vadinai?...
Bet dabar, aš vis girdžiu kieme nuo šalčio spraksančią tvorą...Kava netokia skani, kokią taisydavai man Tu...Jos skonis sūrus, tikriausiai nuo ašarų...Tu buvai tarsi smėlis, kurį norėjau sugniaužti delne..., bet tik dėl to, kad per daug mylėjau tavo akis ir sielą.., Byrai man per pirštus, o aš nedariau nieko...Tu išnykai, užsižiūrėjus man į horizontą...

Komentarai

Sahja

Radau gražių ir mielų palyginimų,todėl duosiu dešimt balų.Nuostabu.

indrutea77

man iš tiesų labai patiko tai nuostabu

piene

Daug rašybos klaidų. Ir viskas na taip dirbtina. Aš nepeikiu. Gal tu tikrai rašei nuoširdžiai. Neblogai. Patiko vieta su kava ir ašaromis. Ji lyriška ;]

skrm

Gražu