
Užrašas ant kaukolinės taurės
Drąsia ranka nuo stalo
Bedvasės kaukolės dugne
nėra klastos nei melo.
Ir aš mylėjau ir juokiaus,
Ir man širdis tukseno.
Pripilk tad reinvynio svaigaus,
Išgerk, bičiuli mano!
Bendraut su dieviška rasa,
Tarnauti tau, poete,
Kur kas linksmiau nei kapuose
Vien kirmėles penėti.
Jei tiek svajonių, tiek sapnų
Po žemėmis pradingo,-
Užlieki spindinčiu vynu
Jų tuštumą siaubingą.
Į jūrą daug nubėgs vandens,
Ir gal nakčia vėjuota
Tave iškas ir atgabens
Į krykštaujančią puotą.
Tu per dienų dienas plūkies
Ir veltui kankiniesi...
Nenusimink! Tu po mirties
Naudingas būt galėsi.
Komentarai
egzistencinis nerimas , apie kokį tu įmidžą kalbi?
jo jo geriau nepenet kirminu
tarp kitko tas imidzhas wisaj ne y tema..
Geras eilerashtis. Lordas Baironas jega. Mane jis nemirtingai zhawi. Wisai kaip ir Oskaras.
Galbūt aš ir esu sudužusio pasaulio auka, tačiau dėl klausimo autoriui teks nuvilti, nes autorė esu ne aš, o Baironas.
NEperoksidine rašė: dar viena sudužusio pasaulio auka...tai itin būdinga mūsų visuomenei. tik autoriaus paklaust nerėjau, ar taip rašo, nes taip jaučia, ar tiesiog seka mada?
dar viena sudužusio pasaulio auka...tai itin būdinga mūsų visuomenei. tik autoriaus paklaust nerėjau, ar taip rašo, nes taip jaučia, ar tiesiog seka mada?