Aklojo laiškas mylimajai
Sveika Ana,
Iš savo tamsos rašau tau šį laišką, naudodamasis vienu iš tų prietaisų, apie kurį anksčiau esu tau minėjęs. Aš kalbu, o aparatas viską užrašo. Tai technikos stebuklas!
Rašau, norėdamas pabrėžti, kad niekados nebuvau romantiku. Esu dažnai girdėjęs apie scenas žvakių šviesoje, pasivaikščiojimus per pilnatį, pasibučiavimus po gatvės žibintais, ir viskas prieblandoje, ir lyg laužo šviesa atsispindėdavo tavo veide...
Tu turėtum suprasti, kad visa tai man nieko nesako. Aš tik žinau, kad šalia tavęs gerai jaučiuosi, esu saugus ir savimi pasitikintis. Žinau, kada einu su tavim už parankės, nėra geležinių stulpų šaligatvyje, nėra sulūžusių lieptelių ar kanalizacijos angų, nėra ir mašinų, ne vietoje paliktų pėsčiųjų perėjose. Tavo akimis norėčiau matyti savo gyvenimą. Aš įsitikinęs, kad jei ir tu apaktum, aš vis tiek regėčiau tavo akimis. Aš mėgstu pasakoti tau riebius anekdotus tyliai į ausį ir girdėt tavo juoką ar švelnų bambėjimą, kai ištari: kvailys... Man patinka glostyti tavo ilgus garbanotus plaukus, nes aš nesu romantiškas. Norint tokiam būti, reikia matyti. Aš paprasčiausiai neįsivaizduoju savo likusio gyvenimo be tavęs.
Bučiuoju.
Juan, Madridas
Komentarai
jautru
Grazu Paprasta....bet nuosirdu
Kaip liūdna ir atvira...nuoširdu...
kai skaiciau siurpuliukai bego per kuna... uj...dar dabar dreba sirdele...