|
Žodžiu blogiau nebūna.Pasiekiau kritinę sveiko proto ribą.O yra taip,kalbu pati su savimi.Kalbu garsiai tarsi su kitu žmogum.Kalbu apie apsoliučiai viską mokyklą,vaikinus,šeimą,draugus.Tarsi pasakočiausi kitai super gerai draugei.Bet ne,kalbu su savim valandų valandas.Ir bandau pati save tramdyti bet negaliu.Pradedu manyti kad tai tampa priklausomybe,lygiai taip kaip priprantama prie narkotikų,cigarečių ir alkoholio,taip pripratau kalbėt su savim.Tačiau tai turi vieną privalumą.Su savim kalbu apie tai ko negalėčiau kalbėt su kitais,o apkalbinėjimai man pradeda igrysti.
|
Komentarai
as daznai su savim kalbu .. ir daznai dainuoju gatvej.. ir.. ko cia visi i mane taip keista ziurit?
Ką žinau aš vienu metu buvau pradėjus dainuoti belenkur. Pagaudavau save plėšiant kokias dainas troleibuse, beeinant mieste ... Ir šiaip, kai užsisvajojau nelebai seve kontroliuoju, buvau kartą pradėjus kažkokiam vaikinui prieš mane eilėj stovinčiam petį maigyt su ranka.. Kai atsitokėjau, tokia gėda buvo ...
Puikus dalykas - ir nėr čia ko savęs tramdyt ar gėdytis.
Em... Nebandei pagalvot kodėl taip darai? Na kartais pakalbėti su savimi yra gerai, bet 'valandų valandas' tai jau kažkas ne taip...
Negi tai kam nors trukdo?