Apie nagela..
Viena diena, kai pute nestiprus, vejelis, nors dangus buva apsitraukes pilkais debeseliais ir tyliai slapeja pirmi lapiukai, as isvydau, kaska nepaprasta... Jis ejo lingudamas ir matciau, kaip kaskas blizgancia krito jam is akiu... tas kaskas pasiekdamas zeme isnykdavo.. Giliai savyje pajutau, kaska neapsakoma ir jis vis artejo ir jo skausmo perkreiptas veidukas taip mane sugraudina... As neistveriau priejau ir svelniai apkabinau... Ir tik tada pastebejau, kad ta butybe turi sparnus... bijojau kanors sakyti,tik norejau numalsinti jos skausma, ji pasiimti sau... Ir tada jis pakelia galva ir pastebejau, kad isdziuvus jo asarom jis taip svelniai nusisypsojo, pagloste man veida ir isnyko.. tik tada pastebejau, kad svetcia saule ir salia mano koju guli balta plunksna... As ja pakeliau ir su dziaugsmu akyse nuejau toliau, nes jauciau kaskas salia ir jis bus kai man bus sunku...

Komentarai