Kai vejas tyli mintys gryzta...


Jie sedi salia. Jis paliecia jos ranka, ji sujuda. Ji padeda savo galva ant jo peties vis dar tyla.

Jos viduje viskas kunkuluoja, ji troksta silumos, visko, visko, be isimties, cia ir dabar, bet tai nieko blogo, tik alkis, begalinis alkis silumos, gal kazko salia. Noretu isgirsti kaip plaka jo sirdis, mintis nutraukia prisilietimas, ir jos galva nusviro. Galvoje suskambo raudoni mygtukai, bet sirdyje viltis, gal apkambins, viskas bus gerai... juk bus? Begale minciu.. laikas istysta...

Jis bando nemastyti, ramiai kvepuoti, nes viduje sumaistis, sunku viska sudelioti, tarp noriu ir galiu, bijau. Jis suvokia kaip jis bijo, kas po to.. o kas dabar? Jaucia siluma sklindancia cia pat salia, paliecia jos ranka, kruptelejo jis ar ji? Jis nezino ir nezino kodel jos galva guli ant jo peties, kada tai ivyko... viskas gerai, o kas po to...

Pro sali eina zmones, savo mintim, bedom, jie nemato, o gal mato tik ka? Nieko ipatingo sedi jis ir ji, nieko blogo, tik sedi, tyli... nesvarbu po akimirkos to net neprisimins... o jie? Kas toliau...

Komentarai