Dabar turbūt turėčiau gulėti lovoje, nes noriu miego, bet negaliu neįstengiu. Jaučiu kaip man silpna, kai viduje kyla rūgštis, gal sergu... Ne reikia pailsėti, atsigulu, bet neįstengiu paimu knygą, o taip... užmiršti net galvos priekaištus. Skaitai apie smurtą ir palaima kuria jis suteiki,a ir kyla noras išbandyti, ir man eiti ir užsirauti ant bet ko, pajusti kraujo skoni ir ta gražu vaizdeli kai reiks pažvelgti į veidrodi, o kas? Ištverti tai ir jausti kitu gailesti, o ne vien nuo to jų tariamo gailesčio nori užsimerkti ir nieko nebejausti, nei skausmo nei tylios palaimos.
Kartais sėdžiu ant suoliuko tokia viena ir mąstau man taip reiktu, kad kas nors prisėstu nesvarbu lytis, ak nesvarbu ir apkabintu ištartu labas. Kartais galvoju, kad mergina mane suprastu geriau nei vaikinas, kad man reikia ne jo, o jos, bet jei tai ir tiesa kiek taip pakeis mano pasauli? Mano bendravimą ir draugus... Sėdžiu ir jaučiu toki didelį gniužulą viduje noriu rėkti :man tavęs reikia, reikia.!! O Dieve man taip reikia... Net nepastebėjau kaip eilini syki ašaros ritasi skruostu ir tyliai nuleidžiu galva, nenoriu nereikia, nežiūrėkit jums vis tiek tas pats kas man ir kodėl aš vaidinu lietų. O viduje viskas sukasi ir kyla nežmoniškas noras bėgti iš čia kur nors toli, toli į nežinai, taip kaip dabar sėdžiu be nieko, tuščia, kaip ir mano vidus.
Aš noriu patiri fizinį skausmą, kad galėčiau pateisinti tą vidinį skausmą. Taip psichologinį juntu dažnai, bet tai ne tas ne tai... Ko aš noriu ir ko man reikia? Nežinau.. Noriu atsisėsti ant bedugnes krašto ir žiūrėti ar įstengsiu nušokti, o gal tik mėtysiu akmenukus į nežinę. Noriu eiti sulūžusiu tiltu, per tarpekli ir žiūrėti ar jis mane išlaikys, o jeigu ne? Noriu kristi žemyn ir mąstyti ką tas jausmas viduje reiškia ir jei prabusiu ar atsiminsiu jį.
Dar viena naktis įsivaizduojamam rojuje, kaip aplink vien tik pieva, kvepianti pieva, be jokiu parazitų dėl kuriu reiktu sukti galva. Aš tyliai guliu joje, beribėje ir žiūriu į žvaigždes, kuruos mirksi man ir tik man, bet aš joje viena... Nenoriu būti viena! Aš bijau, nes ta beribė pieva ima slėgti ir tos visos žvaigždės spindi ne man. Kur tu? Kodėl aš čia viena? Kodėl? Jauti, tai tik tyla vaikšto išsekusiu kūnu... mano kūnu, o tu toli... tu dar neatrasta būtybė, bet tokia laukiama.. Aš tavęs pasiilgau...
Sėdžiu namie prie stalo, rankoje plunksna, o salia baltas lapas. Jis laukia kažko, ką jam papasakosiu šį kartą, ką jis tyliai laikys savyje. Ir jis pajunta kaip ant jo atsiranda jodo tušo apskritimas ir žiūri, kas vyksta toliau. Aš paimu peiliuką perpjaunu kairės rankos nykšti ir žiūriu i vos pasirodžiusi kraują. Pjaunu dar kart ir lašinu jį ant lapo. Iš pradžių į apskritimą, o po to aplink jį. Įdomu ar lapas suprato, ką dabar jaučia mano kūnas? O ką jaučia siela...
Ir vėl nuovargis, vėl ašaros ir vėlo viskas sukasi ir kartojasi: tas pats, tas pats, tas pats... Nebegaliu išeinu su Vika į prūdelį, heh buvę mano antri namai. Pažystami veidai pasisveikina ir viskas, o ko dar norėt, juk nenori išgirsti kaip sekasi, kad įstengtum ištarti viskas gerai arba plaukiu pasroviui... Deja kažkas vis tiek prieina, klausinėja, aš šypsausi, juk tipo bendrauju ir įtikinėju viskas gerai aš sava, aš namie, savųjų tarpę, tik kažkodėl noriu bėgti namo ir atsigulusi ant lovos viską užmiršti. Nueinu pažaisti tinklini su savo buvusiu vaikinu, juk mes draugai. Mąstau jis idealas, bet jo manieros, stilius, viskas ką jis šneka mane dirgina ir aš jo nemylėjau, niekada man tik jo reikėjo tik tiek, o jis, o ką aš jam tada daviau tik skausmą... Mintis grįžta prie jo, juk tik žinau tavo vardą ir apytikslei metus, bet negaliu ištrinti to jausmo kaip buvai mane apkabinęs ir kai norėjau mirti, nes jaučiausi tokai saugi, tokia bejėgė, bet saugi ir žinojau, nes visas mano kūnas šaukė tai laikina, tai išnyks. Tai buvo tiesa viskas išsisklaidė, kai baigėsi tūsas, bet kata dėlto ir aš ir tu. Tiekto nebenoriu, aš juk nepažystu. Nenoriu daugiau nebenoriu mąstyti...

Komentarai