
ant manes leidosi siltas vakaras...
Kazkada taip vadindavau vasaros vakarus, kai rankoje galejau laikyti rankas. Draugo kadais.
Veliau viskas baigesi. su trenksmu, o gal ir tyliai. juk nebuvo nei kazkokiu dideliu barniu, nei sukavimu, gal tik keli vakarai tyliu asaru, kai kiekvienas lindedavo savame kampe.
Kalbu ramiai, nes jau sugebejau pamirsti tuos siltus vakarus. Ir man ne kiek negaila-juk gal net gerai, kad tai nutiko po metu tampymosi drauge nei butu nutike pvz po 10 bendro gyvenimo metu.
Kalbu ramiai, nes sugebejau is to pasimokyti-nereikia strimagalvias lekti i beveik nepazistamo zmogus glebi. Meile turi buti pazistama...
Tikrosios priezasties tada nesakiau, nesakysiu ir niekad, nes butu per daug skaudu. Dabar ji nesvarbi jau net man."Nutolome, mus jau daug maziau kas sieja, nuolat pykstames"-juk daugelis sugeba gilesnius nesklandumus maskuoti po tokiom frazem.
Per visa ta laika, kai jau nebelaikau tavo ranku, suzinojau labai daug dalyku apie tave. Neslepkim, labai pasikeitei. Dalykus, kuriuos man anksciau padardavai daryti, dabar galima sakyti emei grieztai drausti. emei kitaip kalbeti. butent tada jau ir pajutau, kad as ne kiek nesigailiu, kad emiau leisti vasaros vakarus viena.
***
taip, gal tokio nuostabaus ir tobulo kaip tu, nebesutiksiu jau niekad. bet man ir nereikia-kuo tu tobulesnis, tuo as labaiu jauciausi dulke... negerai yra viskas, kur nera harmonijos.
Vasaros vakarais, kai taves jau nebebuvo, as vis imdavau kazko ilgetis. tam tikra prasme rekejo ranku, kurias galeciau laikyti. Nesvarbu kieno, svarbu ranku.Bet ju nebuvo, laimei.
Kodel laimei? vienisais vasaros vakarais atejo supratimas, kad man reikia draugo, o ne siaip ranku.
O ziemos pradzioje supratau, kad vel galiu isimyleti. Laisvai, nevarzomai sazines, kad kazka isduodu, kad kazka palieku likimo valiai.
Ir ziemos vakarais suprantu, kad man visgi silta. Daug vilties ir jausmu.
Inga

Aciu Tau uz galimybe svajoti.

Komentarai
Man regis, kad sakiniai: -Kalbu ramiai, nes sugebejau is to pasimokyti-nereikia strimagalvias lekti i beveik nepazistamo zmogus glebi.- -taip, gal tokio nuostabaus ir tobulo kaip tu, nebesutiksiu jau niekad. kažkaip prieštarauja tarpusavyje. o gal aš čia tik toks vienas,nesuprantantis minčių?
miella. labai gražus žodžiai... sušildei širdį ;>
Kai buvau mažas irgi rašydavau dienoraščius. Bet tada tai buvo "jaunojo gamtininko" stebėjimų knygutės dienoraščiai. užfiksuodavau, kaip pasikeisdavo oras, gamta, augalai, sugrįždavo ar išskrisdavo paukščiai, kokia nuotaika pas katę Po to rašydavau romantinius dienoraščius-laiškus, įkvėptas jausmų, varomas hormonų tik jie buvo eiliuoti. Pasiilgau savo laikų, pasiilgau savo įkvėpimo.