
rudas drugelis mano pievoje...
sedejau savo pievoj ir vakar, po zygio baidaremis buvau pasiilgusi sios nuostabios vieteles.
gera tiesiog pasedeti, ikvepti gaivaus oro, sales spinduliu ir visko, visko, kas yra aplink....
zydintys ciobreliai...mmm....
kai pagalvoju, kad vos uz poros zingsniu pliazas, kur pilna zmoniu ir ne laso ramybes, sirdy pasidaro dar labiau gera...nemegstu dideliu miniu.
sedziu ir tiesiogine prasme spangstu. pamatau azuola ir mastau, kad tai tvirtas, gyvenime nepasiduodantis zmogus... salia jo kamieno dar stovi egle.nuspresta-tai bus pora. sioj pievoj butent jie ir simbolizuos nuostabu jausma-meile...

kiek toleliau vienisas stovi medis...cia gyvenimo atstumtieji, vadinamos "baltosios varnos"...bet jis laimingas, nes sugeba gyventi taip, kaip jis pats nori. manau, kad ne viena audra i ji kesinosi, bet jis nepasiduoda, kad ir kas ji bandytu palauzti....

zvelgiu tokiau...
pusys su nudziuvusiumis sakomis. nelaimingos moterys...ju sakos vis dziuva ir krinta zemyn...jos jau niekad nebetures ant savo saknu konkoreziu, nepagaus saules spinduliu...jos su pavydu zvelgia i laiminga egles ir azuolo pora, bet kartu ju zvilgsnis krypsta i toli...ten kazkur, uz juru mariu, slypi tos dienos, kai ir jos buvo laimingos, o dabar jos tik bejegiskai bando prisiglausti misko pakrasty, bandydamos isvengti gyvenimo audru...

zvilgsnis nukrypo i pacia pieva.
snd ji atrode itin gyva, pradedant nuo po mano kojomis laipiojanciu skruzdeliu, baigiant ten, kur akis tegali uzmatyti. skraide, ropojo, sokinejo...
pagalvojau, kad pieva dziaugiasi, nes vel cia atejau, ne siaip prasivaiksioti ar koju pramankstinti, o butent ja pasigrozeti...
akys uzkliuvo uz rudo drugelio, nutupusio ant mano dviracio pedalo. dieviskas sutverimas. niekaip negalejau suprasti, kodel jis taip zeminasi ir tupia ten, kur as dedu kojas... pabandziau ji paimti, deja...po kurio laiko, pasukes ratus pievoje, jis grizo ir nutupe arciau. turbut dabar jau labiau manimi pasitikejo...
ilgai taip jis tupejo ir zvelge, tarsi noredamas kazka pasakyti. Niekaip nesupratau, kodel jis, toks nuostabus sutverimas, gaista savo brangias gyvenimo valandas su manimi...
"Skrisk, ieskok savo laimes, as kaip nors..."-susnibzdejau...
jis nuplasnojo, pasukes pievos vidury ratus, sutiko kita drugeli ir jiedu kartu nuskrido i saule...
sekmes, zinau, turbut tikrai norejai man kazka pasakyti...zinau, ir as busiu laiminga.

[Sigur Ros "Svefn-G-Englar"] neatsidziaugiu atgavusi savo mylima cd...

Komentarai
Labai grazu
Oi kokia grazi gamta