Akys
Akys žvegdavo tiesiai į širdį, taip nepakartojamai, tik tai būtų impresyvus, vienkartinis, tačiau nepaprastai ypatingas žvilgsnis. Regis, žvelgdavo kiaurai, tačiau žiūrėdavo tiesiog į mano veidą, stebėdavo mano žvilgsnį ir šypseną.
Akių spalva neišsiskirianti: melsvai pilkšva, tačiau jose žibėjo ugnelė. Ne bet kokia, o meilės kibirkštėlė, sušildanti man širdį, todėl pakakdavo bent vieno žvilgsio ir širyje pasklisdavo maloni šiluma, nuo kurio, regis, tirpdavau ir nieko kito nenorėdavau. Norėdavau tik nenustoti žiūrėti. Galėjau valandų valandas žiūrėti į Jį, klausyti kaip Jis šneka, bet kažkur toli mintyse nutolti, atsiskirti nuo pasaulio ir mėgautis akimirka, nes ji liko mintyse ir sapnuose taip aiškiai, kad tikrai nepamiršiu visą gyvenimą.
Suteikė galimybę patirti tokią tyrą ir tikrą meilę, atgaivinai svajones, malonius jausmus,prisiminti kas yra gera nuotaika, stengtis išlaikyti nuoširdumą, ryžtą, pasiaukojimą, ištikimybę, valią. Tačiau jis nevertino pastangų. Tobulybė ilgai nesitesia, o jei tęsiasi, vadinasi kažkas negerai. Nes maža kibirkštėlė gali viską sudeginti ir nudegint mane ilgai kančiai: bemiegiems naktims, galybei ašarų, skausmui ir šidgėlai.
Tačiau aš nepamiršiu jo. Nes toks tyrumas ir tokia meilė lieka širdy per amžius, niekas to nepakeis ir nenuginčys, prisiminsiu visada, kad ir kas atsitiktų, nors ir su skausmu pripažinsiu, kad niekada nebebus Jis mano glėbyje, tačiau neužgesinsiu vilčių kad dar kartą suteiks šilumos mano širdžiai.

Komentarai
maža dabar tokių žmonių, tad jei jis sugrįš - saugok ir branginki jį..