KūrybaEilėraštis
Ežero dugnas
Tu pasakyk – ar liko man vienai kokia viltis.
Juk aš viena, viena kaip ant ledo tupinti žąsis.
Žiūriu su savo skendinčiom akim kiaurai į sieną,
Pažeriu šukes, o jos nedūžta kaip sumaištis į sielą...
Tik man vienai, tik man vienai taip beatrodo:
Ne man skirta šita mirtis – juk kelio ji nerodo
Ištiesti ranką tiesiai tau į veidą, nors rankų jau nebeturiu,
Įkvėpti šviesą tau į tamsią sielą, nors aš tik griaunu, ne kuriu...
Sumišus skęsiu aš padangėj melo ir karčių tiesų,
Nenoriu rasti aš tiesos, jau tam jėgų nebeturiu.
Kažkas pavogęs mano balsą griežia dainą ežero dugne,
Kai pasiklysiu saujoj smėlio, tik nesakyk: čia tikra ar nebe.
Kai sieloj jau daugiau nei tik viena skylė prakiuro,
Ežero vanduo žirgais praneš, kad dangūs dar labiau subjuro,
Subjuro ir diena širdy tamsioj, kurioj ne lyja, o vaidenas,
Žinosiu - griūva viskas kas aplink, o ne kas sieloj dedas.
Draskantys vėjai kuždės melodiją seną į ausį,
Neteis, nelieps tau kilt į viršų, grįžti sausai.
Kai minsiu taką nuo ežero, veidą plaks pasiutęs vėjas,
Į vieną pusę links pavargusi ir plieskianti idėja.
Jei kelią rasiu aš namo, bet šlapią jie mane matys,
O jei pamesiu žodį tiesų, į sąjungą įstos budri akis.
Įkvėps liepsnų į širdį, net jei pabaigos nebematai,
Sušildys vieną pusę sieloje, bet skylių nelopys jos tikrai.

Komentarai
eina sau, vakar buvau ežere. jei lauke krapnojant +15 vidurdienį, tai ežere gal kokie +12, taigi jei ilgai užsibūti jame, tada rimtai galima nugargaliuot. cool summer
ačiū :) :)
visai patiko