Egoistiškumo viršūnė - savižudybė.

Gyventi - tai reiškia mylėti. Mylėti gyvenimą - tai nebūti egoistu.

Nuo tada kai užsimezga gyvybė iki tada, kai nutrūksta širdies plakimas - tai šviesos ir meilės būtis. O kas būna iki tos būties ir po jos - tai tik nežinia, paslaptingumas. Kodėl gi gyventi, tai reiškia mylėti?

Žmogus privalo vertinti savo gyvenimą, nes už jį nėra nieko vertingesnio. Mokant pamiltį jį, jis atsiveria dar didesniu grožiu, atsikratantis egoistiško požiūrio.

Egoistiškumo viršūnė - savižudybė. Savižudis yra tik savo ir daugiau niekeno kito auka, kuri krito tik dėl savo kaltės.
Mat savižudis įsivaizduoja savižudybę kaip sielos ir kūno išsivadavimą nuo kančių, nelaimių, netekčių ir pan.
Yra trys žingsiai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, padėti žmogui, nes tai žingsniai, kurie vedą į dar didesnį skausmą.
Pirmiausia, savižudis, sukrėstas kokios nors nelaimės (palaužtas psichologiškai likimo smūgio) besikankinantis it mažas žvėriukas, pakliuvęs į spąstus, kurio vienintelis išsigelbėjimas yra mirtis - tų kančių nutraukimas. Mąstymas nuo to ir prasideda,kad savižudis pagalvoja apie galimą nusižudymą. Kaip pastebėti pirmąjį žingsnį? Kartais savižudis netyčiukais, keliais žodžiais "pajuokauja", kad nusibodo gyventi ir panašiai, yra užsidaręs, nelinkęs įsitraukti į diskusijas dėl jo problemų, esą sakantis,kad jam viskas gerai. Tokiu atveju reikia žut būt pasikalbėti su juo. Dažnai žmonės daro atvirkščiai - bando atkreipti visuomenės dėmėsį, atrodant arba elgiantis iššaukiančiai tap, kad net iš tolo šviečia užrašas "padėkit man". Bet žmonės tai dažnai ignoruoja.
Toliau atsiranda pavojingesnis ir didesnį susirūpinimą keliantis žingsnis - bandymas nusižudyti. Dauguma savižudžių pirmiausia pabando nusižudyti. O pabandęs kartą visada pabandys dar kartą. taip jau yra, kad kaip ir kiekvieną baimę (šiuo atveju, skausmo jutimą nusižudant) mes linkę priimti atsargiai.
Ir galiausiai savižudis pasiekia tikslą, "nuramindamas" SAVO sielą. Tada ir prasideda teorijų ir faktų knisimas, bandymas ieškoti kaltų, ar savotiškų aplinkelių - pretekstų, kur viso to tikslas - artimųjų skausmo malšinimas.
Egoistai jie yra ir dauguma. Drįstu drąsiausiai teigti ir nepabijosiu, nes būtent galvojimas tik apie save, savo problemas ir pastūmi į pražūtį, toli gražu jų nenusinešdami kartu, o tik apkraudami jomis savo šeimos anrius, giminaičius. Labai negailestingas poelgis, tiesa? Sunkumai mus nuolatos lenkia, tačiau mes turime atsistoti, atsitiesti ir eiti tolyn, stengtis pamilti gyvenimą iš naujo, negyventi praeitimi, nes blogi prisiminimai, stresas, baimė, įsiūtis, savęs smerkimas - tai lėtas smunkimas į smegduobę, kai virš tavęs kabo daug virvių. Visada yra aplinkui artimų žmonių ir savanorių, kurių tikslas suprasti ir padėti išsiaiškinti Jūsų problemas. Po pačios tamsiausios nakties visada išaušta rytas.
Šia ir panašiomis temomis galima su manimi pasišnekėti susisiekiant privačiai, esu visada pasiruošusi padėti, išklausyti kiek reikės, svarbiausia - nedvejoti!

Komentarai

Nazgul

Mano aptariama meilė nėra konkrečia, o plačia prasme 😘

kremine_kale

dievas stato namus... iš silikatinių blokelių, va kaip čia visa kas skamba.

Kirov

Didesnės pievos nesu girdėjęs... Autorius tikrai žino ką kalbą, bet taip paviršutiniškai kad baisu ir prisiliesti - sudraskysi plėvelę ir pasirodys žinių stoka. Kodėl gyvenimas yra meilė? Tai dalis tik gyvenimo, net ne pagrindinė. Netiki manimi? Tai patikėk tada visais tais psichologais, terapeutais ir pnš. Nemėgstu rekomenduoti, bet netgi populiarioji psichologija sako visai ką kitą. Tarkim koks Psychology Today arba Psyblog visada sako kad reikia mylėti, bet neleisk užgošti gyvenimo su meile, turėk ir kitų dalykų, savo darbą, savo hobi, savo draugus. Netgi statistika sako ką kitą - 90 proc. apklaustųjų (Psychology Today) daugiausiai laimingais pasidaro su draugais, o ne su gyvenimo meile. Sakysi įvairios meilės rūšys yra? Į šitai jau atsakymo neturiu, bet čia jau išsisukinėjimas - tada visas emocijas teigiamas galima meile pavadinti.

Nazgul

velniux visiškai teisus. Savižudis išgyvena baimę prieš nusižudydamas, tai naturalu, tad norint jį atitraukti nuo to nelemto žingsnio, reikia elgtis priešingai, nei mes daugume manome: netikinti ar neperkalbėti žmogaus nuo savižudybės, o savotiškai jį skatinti. Savižudis visgi nesupranta, kad nėra nieko vertingesnio už gyvenimą, tad sakydamas, kad prarado viską ir nėra dėl ko gyventi, jis klysta. Tuomet žmogui reikia padėti atsargiai ir rūpestingai viską pradėti iš pradžių ir atrasti dėl ko verta gyventi, juk pasaulyje yra ne vien tik skausmas, yra ir daug nuostabių dalykų. Kadangi savižudžiui aptemsta protas ir jis jau visiškai kreivai žiūri į gyvenimo prasmę, jam viskas atrodo tamsu ir kartu. Todėl labai svarbu išlaikyti bent minimalų pozityvą, dėl kurio net ir pats blogiausias gyvenimas gali tapti kiek šviesesniu.

PLIKASS

* Na matomai teks sulaukt kur kas gilesnio vakaro (ar net nakties), kad padoriau susigaudyt - KAS / KAIP und' DĖL KO "suguldyta" šiame -NAZGUL- minčių + pamąstymų išdėstyme, apibrėžtame kaip Dienoraštis ..... 😃 Bo dabar šis ankstyvas rytmetis man tėra tik Naujai Išaušusios Dienos Pradžia [pavadinta I-dienis] .. .. Kuomet verkiant reik įkalti dar ir II-ą puodeliūkštį 'kafkės' idant smegenėlės po nakties pradėtų "krutėt & šnarėt" ... 😘 *

Gabux

kartais viešos mintys apie savižudybę yra tik tam tikra poza... negatyvizmo paaugliškas šlovinimas. >>> va tokie tai erzina. Įspirtų kas nors gerai, gal atsitokėtų ir nebeglostytų savo "egzistenciškos būties". Kiekvienas žmogus turi atrasti tą ašį, dėl ko jam verta gyventi. Ir visuomet yra vardant ko. Vien ką jau reiškia gyvenimiškas smalsumas, kai nežinai, kas ir kaip bus rytoj. Yra pilna telefonų (prie tiltų Vilniuje taip pat). Jei žmonės dažniau pasipasakotų draugams, artimiesiems ar psichologams iš pagalbos linijų, būtų vertingiau.

velniux

Nazgul rašė: velniux rašė: Oi, kaip as nemegstu zmoniu, kurie nesuprasdami, kas dedasi kitu galvose, ima juos teisti uz tai, kad jie egoistai ir negalvoja apie kitus. Savizudybei gali buti daugybe priezasciu - artimu zmoniu mirtys, aplinkiniu patycios ir niekinimas, nevisavertiskumo kompleksas ir t.t. Pats asmeniskai susiduriau su pirmaja priezastimi. 8 menesiu begyje mire abu mano seneliai. Atrodo, viena akimirka dar turi juos abu, o kita jau sedi kapinese prie ju paminklo... Tai man buvo ziaurus smugis, nes jie man buvo beprotiskai artimi. O jei mirsta tevai? Jei lieki is viso vienas pasauly? Kas tada? Zmones skirtingu charakteriu - vienas, kovotojas, kovos uz save vaiku namuose, bet kitas, jautresnis, gali tiesiog pakelti ranka pries save ir mes neturime jokios teises teisti jo vien todel, kad jis jautriau isgyvena gyvenimo sunkumus ir del to, kad jie ji labiau veikia. Todel bukit zmones ir neteiskit savizudzio nezinodami jo poelgio aplinkybiu.

monssse

na pasisakiusiųjų šia tema daug, aš tik norėjau pasakyti teksto autorei, kad kalbant tokiomis temomis nereikia tiek daug metaforų, alegorijų ir "sparnuotų" frazių, žmogui, kuris galvoja apie savižudybę trūksta konkretumo tiek savyje tiek savo gyvenime, aišku yra visokių, tačiau tokiu laikotarpiu jiems mažiausiai reikia filosofinių pamąstymų, nes tuo metu jie prie gero neprives, ir sutinku su R7wa , kalbant tokiomis temomis būtinas asmeniškumas, na arba turi būt psichologas, nes savižudžio sąmonė yra visiškai kitokia, ir laimingi žmonės jos negali suprasti 😃

R7wa

Nazgul rašė: Mintis yra tame, kad šį tekstą rašiau ne bereikalo. Aš pati neseniai išbridau iš depresijos jūros, kurios vandenis pildė nesekmių cunamiai. Buvo skaudu. Vaikystėj keletą kartų esu pagalvojus apie savižudybę dėl šeimyninių problemų. Bet neseniai išmokau mylėti gyvenimą, naudoti meilės prieskonius ir stengiaus žiūrėti į viską su didesniu optimizmu.

Nazgul

Mintis yra tame, kad šį tekstą rašiau ne bereikalo. Aš pati neseniai išbridau iš depresijos jūros, kurios vandenis pildė nesekmių cunamiai. Buvo skaudu. Vaikystėj keletą kartų esu pagalvojus apie savižudybę dėl šeimyninių problemų. Bet neseniai išmokau mylėti gyvenimą, naudoti meilės prieskonius ir stengiaus žiūrėti į viską su didesniu optimizmu.

R7wa

Išties taip pagalvojau ir pamaniau, kad šis dienoraštis primena mokyklinį rašinį 😃

Lashes

nekreipkit dėmesio. tik norėjau įsiamžinti po šia juokinga rašliava.

Justee

Nazgul rašė:Nebūkit tokie žiaurūs kritikai, manau nėra per blogiausia tema 😆

R7wa

Nazgul rašė:Nebūkit tokie žiaurūs kritikai, manau nėra per blogiausia tema 😆

R7wa

Ot atspėjai 😄 Maniau išdegs 😘

Nazgul

Nebūkit tokie žiaurūs kritikai, manau nėra per blogiausia tema 😆

combat

R7wa rašė:Gal nori kavos? Labai skanią moku pagaminti 😄

R7wa

Gal nori kavos? Labai skanią moku pagaminti 😄

Justee

combat rašė: ok, takim, aš žudytis žadu... stoviu ant prarajos krašto su notebook'u... ir ką jūs sakot man? ^_^

combat

ok, tarkim, aš žudytis žadu... stoviu ant prarajos krašto su notebook'u... ir ką jūs sakot man? ^_^

R7wa

Teisingai 😃 Yra žmonių, kurie tokius pabandymus padėti priima ypač keistai 😅 Čia ne zombiai ar daržovės, kad juokauti galima. Čia rimta

Justee

ir neužtenka vien manyti, jog teisingai rašai, reikia visų pirma tuo įsitikinti. Iš čia reagavusių atsiliepimai tikrai ne kokie, ir aš tau nesiūlau tokiom rimtom temom rašyti, visapusiškai nesuvokiant ką jos reiškia ir kaip gali įtakoti skaitančius 😃

Nazgul

Žinoma, pritariu, kad galima rutulioti plačiau, bet kam to reikia? Bus bereikalinga didelė apimtis ir ne visi rįšis skaityti, be to gal visai nebloga užvesta tema, nes dauguma man pasirodė banalios. Tai bent jau šioks toks bandymas ir manau neblogas, jei užvirė tokios diskusijos😃

R7wa

čia net gabūs psichologai kartais nesusitvarko, tad nežinau... vienu žodžiu, ne vietoj šis dienoraštis 😃

Misantropia

Bendrų žinių nepakanka brendant į tokią delikačią balą.

Nazgul

Ir beje čia tik mano sukonkretenta nuomonė, minčių visuma, tai kad tam galima arba pritarti,arba ne, kiekvienas žiūri kitaip. Bet manau rašau teisingai. Ir beje čia ne plagiatas, kaip sako kolega, čia parašyta iš bendrų mano žinių. Dėkui už komentarus. 😃

R7wa

Nazgul rašė: velniux rašė: Oi, kaip as nemegstu zmoniu, kurie nesuprasdami, kas dedasi kitu galvose, ima juos teisti uz tai, kad jie egoistai ir negalvoja apie kitus. Savizudybei gali buti daugybe priezasciu - artimu zmoniu mirtys, aplinkiniu patycios ir niekinimas, nevisavertiskumo kompleksas ir t.t. Pats asmeniskai susiduriau su pirmaja priezastimi. 8 menesiu begyje mire abu mano seneliai. Atrodo, viena akimirka dar turi juos abu, o kita jau sedi kapinese prie ju paminklo... Tai man buvo ziaurus smugis, nes jie man buvo beprotiskai artimi. O jei mirsta tevai? Jei lieki is viso vienas pasauly? Kas tada? Zmones skirtingu charakteriu - vienas, kovotojas, kovos uz save vaiku namuose, bet kitas, jautresnis, gali tiesiog pakelti ranka pries save ir mes neturime jokios teises teisti jo vien todel, kad jis jautriau isgyvena gyvenimo sunkumus ir del to, kad jie ji labiau veikia. Todel bukit zmones ir neteiskit savizudzio nezinodami jo poelgio aplinkybiu.

Justee

Nazgul rašė: velniux rašė: Oi, kaip as nemegstu zmoniu, kurie nesuprasdami, kas dedasi kitu galvose, ima juos teisti uz tai, kad jie egoistai ir negalvoja apie kitus. Savizudybei gali buti daugybe priezasciu - artimu zmoniu mirtys, aplinkiniu patycios ir niekinimas, nevisavertiskumo kompleksas ir t.t. Pats asmeniskai susiduriau su pirmaja priezastimi. 8 menesiu begyje mire abu mano seneliai. Atrodo, viena akimirka dar turi juos abu, o kita jau sedi kapinese prie ju paminklo... Tai man buvo ziaurus smugis, nes jie man buvo beprotiskai artimi. O jei mirsta tevai? Jei lieki is viso vienas pasauly? Kas tada? Zmones skirtingu charakteriu - vienas, kovotojas, kovos uz save vaiku namuose, bet kitas, jautresnis, gali tiesiog pakelti ranka pries save ir mes neturime jokios teises teisti jo vien todel, kad jis jautriau isgyvena gyvenimo sunkumus ir del to, kad jie ji labiau veikia. Todel bukit zmones ir neteiskit savizudzio nezinodami jo poelgio aplinkybiu.

Nazgul

velniux rašė: Oi, kaip as nemegstu zmoniu, kurie nesuprasdami, kas dedasi kitu galvose, ima juos teisti uz tai, kad jie egoistai ir negalvoja apie kitus. Savizudybei gali buti daugybe priezasciu - artimu zmoniu mirtys, aplinkiniu patycios ir niekinimas, nevisavertiskumo kompleksas ir t.t. Pats asmeniskai susiduriau su pirmaja priezastimi. 8 menesiu begyje mire abu mano seneliai. Atrodo, viena akimirka dar turi juos abu, o kita jau sedi kapinese prie ju paminklo... Tai man buvo ziaurus smugis, nes jie man buvo beprotiskai artimi. O jei mirsta tevai? Jei lieki is viso vienas pasauly? Kas tada? Zmones skirtingu charakteriu - vienas, kovotojas, kovos uz save vaiku namuose, bet kitas, jautresnis, gali tiesiog pakelti ranka pries save ir mes neturime jokios teises teisti jo vien todel, kad jis jautriau isgyvena gyvenimo sunkumus ir del to, kad jie ji labiau veikia. Todel bukit zmones ir neteiskit savizudzio nezinodami jo poelgio aplinkybiu.