Melas, baimė ir mintis,
nei likimas nei lemtis
nepateisins sielos noro:
Nebejusti, nelytėti
duotojo jai oro.

Tuo kuriuo kvėpuola laimė,
iš kalnų nukrinta meilė,
Aidi sienoj stiklo dūžiai,
pjausto kūną stiklo šukės.
Nepagydomas žaidas pasėja
Sieloj kaukia skausmo vėjas.

Kur ledynai tirpsta saulėj
Kur kalnai įtilps į saują
saulės dar daugiau nei vėjo
Vandenys tik skaidrūs liejas.
Baltas sargas slenka tyliai
Širdys nuo kulnų pakyla.
Štai gi toji laimė Žemės,
Iš po purvo kojom kelias.
Tiesia ranką,nes supranta
Degant noru, laimę randa.

Komentarai