Tai - mano sukurta miniatūra, atsindinti mano nuotaiką, kurią įkūnija personažas ir jo mintys.


Pakeliu akis. Beribė melsva erdvė: tokia rami, šilta ir tyra. Tai dangus. Prisimerkiu nuo saulės. Spinduliai skverbiasi pro blakstienas, jaučiu kaip glosto ir maloniai šildo veido odą. Jokio vėjelio. Girdžiu tik likusių paukščių čiulbėjimą ir savo alsavimą: gilų, tolygų kaip ir širdies plakimą.
Medžiai aplinkui pilki, suleidę savo pilkas šaknis į pilką žemę, kuria vingiuoja pilkas takelis... Viskas klota spalvotais lapais - tarsi kokiom mozaikom nukloančiais taką - medžių dalelėmis, kurios atsiskyrusios nuo medžių tampa nereikšmingomis. Ryškios spalvos manęs nedžiugina. Medžiai numeta lapus, nes jiems jie tiesiog tampa nebereikalingi. Lieka tik pilkuma, kurios ribos nesibaigia. Vadinasi, viskas, kas aplink - nereikalinga.
Papučia vėjo gūsis, prasismelkia kiaurai mano plaukus. Aš susiėmu ir einu tolyn. Tolyn tarp nereikalingų detalių ir jaučiuosi viena iš jų. Kai niekam nesi reikalingas, siela liūdi.

Komentarai

Nazgul

Kai liūdi, atrodo, kad viskas aplinkui yra neįdomu, o lapai įasmenina supančią aplinką.

anarchija7

O tau tos detalės reikalingos?..,