KūrybaEilėraštis

Nenoriu grįžti


Nenoriu grįžti

Aš lekiu
Kaip sniegena balta tarp pastatų,
Aš lekiu
Kaip vėjas šnara paslapčia
Tarp plunksnų saulė šviečia iš dangaus
šidy troškimai šoka,
aš bandau.

Palieku tik tuščią dangų
Oi! Vėjas kužda..
lieka raukšlės man ant rankų
kaip šešėlis lūžta
lieka tik neaiškūs siluetai.
Blizga nulakuoti kabrioletai
darosi koktu ir vėl.
Palikai tik atbukusias mintis.. Kodėl?
Vilkai grandinę –
uodegą sunkią prikabinai,
kaip liūtys ant betono krenta
kaskart kai paukščiai vėl parskrenda.
Uodega sunkėja, bunka protas
nuo sunkumų griūna, nors nė motais
gyvenki kaip tau tinka,
ir žvelk į sniegeną ramiai,
kas tau akinius tokius išrinko?
Su jais atrodai per kvailai.

Komentarai

velniux

Pritariu. Tikrai pernelyg viskas sumalta, rimo nėra. Užmanymas gal ir neblogas, bet išpildymas prastas.

einaras13

Vėlgi trūksta įtaigumo ir labai jau tos urbanistinės detalės (pastatai, kabrioletai...) nedera čia. Net neįdomu skaityti, jokio panašumo į eilėraštį, gal gal šiek tiek, nes kai kur rimas atsiranda. Žodžiu, nepatiko man, gal aš čia nusikalbu, tegu vertina profesionalai