Neprarask tikėjimo
Kurios tik kartais meile sušildo rankas?
Toli jos paskęsta, įliedamos širdį
Didžiausi plotai kalnų
gesina man viltį.
Atrasti mieliausią ir dvasiai šilčiausią..
Turbūt nežinotų niekas paklausęs,
Kodėl gi tamsa sugįžta ten vėlei,
Mažiausiai širdelei tiek skausmo sukėlę?
Sumąstę, kad lietūs nuplaus nuo purvo tamsaus,
Toliau pasitrauki į tamsą - suspauski stipriau!
Kodėl nebenori narsiausių kovų atsiminti?
Kaip gali šviesą šilčiausią, tikėjimą atimti?
Tuomet gi laikyki tą angelą stipriai šalia,
Kad praradęs neteigtum
kad tai tavo dalia!

Komentarai