KūrybaEilėraštis

Stiklo šukės


Aš lauksiu, kol lietus nuplaus man kojas
Nuo negandų ir kartų purvą.
Nulietų man akis, kurios man vis rasoja
Ir gydytų kur stiklo šukių durta.

Žaizdos iš vidaus man skausmą kelia
Tyla kurti ausyse man tiesą murma.
Krūtinėj keistas jausmas širdį veria;
Keliu viršum savęs aš tuščią urną.

Tik laukiu kelio atgalios, didybės,
Kad speigas trauktų ledą iš po sielos
Daviau aš jajai meilės, kenčiančios stiprybę
Tačiau pamiršo viską kas jautru ir miela.

Ir laukiu aš akla, klausydama kenčiu,
Paslystu ant plytelėm grįsto tako.
Bedžiūsta purvas kojų, teikdamas vilčių
Bet skausmas šukių šįmet vėl manęs neteko.

Komentarai