
Apsaugokite.
Bjauru tada būna, ar ne?
Užtat. Kiek anksčiau.
Šiąnakt savo neprireginčiomis akimis vėl stebėjau naktinį dangų. Mėginau stebėti, jei sakysime tiesą, nes, nepaisant to, kad buvo jau po vidurnakčio, lauke buvo šviesu. Ir aukštai virš galvos, ne pažemėje kaip įprasta, švietė mėnulis. Buvo beveik pilnatis. Žiūrėjau į Mėnulį ir pajutau iš jo sklindančią magiją. Visą kūną užpildantį jausmą, kai supranti, kad pasaulis yra tobulas, nuostabus ir... beribis. Kad viskas, ką matai, yra tobulai susieta tarpusavyje. Vėl pajutau beprotišką norą išeiti laukan, vaikščioti tyloje netrukdoma ir suvokti.
Sekančią naktį žvaigždžių dar daugiau. Mėnulis labiau kairėje.
Vakare po sekančios nakties radijas grojo senus gabalus. Tokius, kurių klausiau prieš penkis metus. Wow.
Tada dar keletas vakarų, praleistų su radiju. Buvau pamiršusi, kad dar toks yra.

Jei neskubėtume gyventi, galbūt nereiktų taip greit pasenti.
Jeigu lėtai lėtai gyventum, nebesuspėtum ir nepasentum.
Mokykloje prieš porą savaičių buvo Svaras; turėjo pristatinėti kažkokį projektą, bet kalbėjo daugiau apie visuomenę, žmones, pasitikėjimą, protą ir išmintį. Sukėlė daug visokių minčių, kitų dar dabar nesusidėliojau, todėl negaliu nieko plačiau.
Tik sakė, kad jei ko nors tikrai nori, tai argi gali kas nors sutrukdyti to pasiekti?
For what we want most, there's a cost must be payed at the end.
Mintis į ateitį:
Herojai neturi ateities.

Komentarai
O pas mus mokykloje praeita savaite buvo Laisva... Muzikos pamoka vedė už 3Lt... Nejau ji tikisi, kad kas nors eis į jos muzikos pamoką ir klausa gadinsis? Beje, mintis į ateitį gera