KūrybaEilėraštis
Nepataisoma taisosi...
Per gyvenimą žengiu plačiu žingsniu
Mano metai palydi mane žvilgsniu
Žvilgsnis kaip oras įsiveržia gyliai į mane
Jis jaučia atodūsius mano kūne
Jį gąsdina ritmas pulsuojantis mano širdyje.
Aš nesijaudinu dėl ateities pasekmių
Aš nesijaudinu dėl to ką palikau už savų akių
Nauji metai praeis kaip virpesys per mano kūną
O aš suprasiu daug klaidų gyvenime būna...
Manau stipri asmenybė esu
Negirdžiu, nes nenoriu girdėt kas kalbama man už akių
Aš tik noriu ženkt toliau
Sudeginti blogas mintis persmeigti tamsias akis...
Nužudyti nereikalingas man viltis
Kurios temdo mano protą
Kurios verčia verkti naktimis....

Komentarai
nesitaiso
kazkaip neuzkabina...
nu ir velniop tas gramatikos klaidas kas be ko,bet eiles man visai nieko...
Ai toks gramatikos klaidos Kaip visada kam nors kas nors nepatiks bet as manau kuriu taip kaip moku ir man tai atrodo grazu
žengti, o ne ženkti...eiliukas idomus, bet nepataisoma dar nepasitaise....nors ir esi stipri asmenybe turetum kartais pasiklausyti nuosaikios kritikos...truksta dvasios kuriniui...ir skaitomas labai sunkiai, nes zodziai neskambiai isdelioti....
reikia tureti vilti..kaip ir reikia kartasi pawerkt....
kazkaip su gramatika nebaisiai... siaip gal butu ir nieko, bet kazkaip ganetinai nuvalkiotas uzsispyrimas... kas be ko, buna ir blogiau...