Susipažino su nerimu,
kai verkė dūšia sava.
Apsikabino liūdesį -
visgi, pagalbos tai reikia.
Susibičiuliavo su ilgesiu,
kai suprato, kad siela vieniša.

O užuojautos nieks nesuteikė.

Išdavė kutenimą,
iškeisdamas į skausmą nuolatinį.
(ten, kai sakė, tai tvinkčiojo)...
Išsiurbė nuoširdumą -
Vis vien visi žino,
kad nieko ir taip neliko.

Paprašęs pagalbos
į aukštybę,
gavo tik sprigtą kakton.
Paklausęs
už ką tokia rūstybė,
neatsakė, nes nežino kodėl.

Ištraukė kažkiek pinigų,
galvojo papirks.
Bet vėlgi, gavo ko vertas,
nes nieks nieko neims...

"Pasauliu netikiu" - surėkė jis.

Ar verta pradėti tik nuo savęs,
pagalvokim, kiek daug dar aplinkui.
Apmąstykim ką turim šalia
ir ko netekom ir ką pamiršom...

Komentarai

nepravirkes_vaiksto

Ačiū. O pagrįsk savo nuomonę.

Unrestraint

nieko gero

Mirtis

Bendras įspūdis - geras. Nors net poetiška didaktika kartais gali erzinti... ;]]

skruzdeles

žinai, o baisiai kažką primena. gal Brazdžionį.. galvoju.

Degree

Somehow I think: Toks nei piusas nei minusas tavo sis eilerastis... Toks eilinis atrodo. Nieko naujo. Bet uz idomia minti tai ivertinsiu...

nepravirkes_vaiksto

Jei pastebėsit gramatikos klaidų, tai pardonamė. pasitaiko [bent jau man].