KūrybaEilėraštis
Mes slepiam save savyje
Nušvilpiame minties užguitą
vėjo gūsį. Kai matome, kaip
mūsų naktys skleidžiasi lyg
juodos rožės,mes poterius
savuosius pakasam po tėvo,
brolio,motinos karstu.
Nebetikim,kad formulės
išgelbėtų jau pūvančią
ir vaikštančią su kojinėm
šilkinėm dvasią.
Bijodami ištepti garbanas
nuogom mintim aprengtas,
jas atiduodame šventiesiems,
kurie dar neseniai kvėpavo
jom.
O mūsų mylimųjų buvo
tiek nedaug.
Tik tiek,kad mums netektų
eit taku,kur kojines ir
pirštines pasiima žydėjimas
ir skrydis.
Mes slepiame savus jausmus
ir nebylius atminimus savuos
naguos ir kojų tarppirščiuos.
Tik kai ateina karštos naktys,
mums tenka slėpti savo
glotnų kvapą po atvira oda.
Užbaigę darbą mumyse,
jie odą diria ruošdamies
įžvelgti pono Dievo paslėptas
mintis.
Nepastebėdami,kad Dievo
akyse ruduo,jie lyg poetai
bando išnešiot odes pavasariui.
Komentarai
man patiko
kazkodel yvertinau gerai , bet kodel nezinau . . .
oho...kazkas tokio...keijsto...bet man patiko!!
kazkuo idomus ir ne toks kajp daugelio-nenusibodes. . . bet kazkas man cja ne to. . . arba tik man ji sunku suvokt. . .
brrrrrrrrrrrrrr, net šiurpas nukrėtė...