KūrybaEilėraštis
Palikti save ne sau
Nemėgstu tylėti prieš aušrą,
ašaros visada rauda garsiau
už mėnesienos ilgesį ir už
pumpurinius žiedus.
Išsikaukiu sapnuose, su
miškais pašnibždom derybas
vedu, jie man laikiną laiką
ir vėjo šokius,aš nudžiuvusius
medžių lapus.
Žinot kaip būna,kai eini rinkdama
pribirusius grūdus ir saujon dedi.
Dedi dedi,o jie pirštais manais
išvaikšto netrumpus atgimimo
vingius.Ir krenta taip lyg pirmąsyk
iš delno skristų į bestuburės vilties
ir užkimusio liūdesio vestuves.
Išbrūžina stygomis ateitį man,
aš išspjaudau tik tai,kas paliko
iš nakties vakarykščios,tik tai
kas man prižadėta.
O žadėta nedaug,ryto kuokštai,
rytojaus takai ir akistatos su
su praėjusiom naktim ir jausmais.
Nesulaukusi , gatvėmis lyg bėgiais.
suvirpančiais ties brėkštančiu rytu,
išbėgu palikti savęs bėgių maršui.
Komentarai
Laschelis, o man kaipo tik ta vieta gera, teisinga. Juk išskambina, išgroja ar kažkip taip čia netiktų.
nuostabu.10
pavadinimas šaunus Išbrūžina stygomis ateitį man <--- tik va čia kažkaip stringa...