Tiesiog išsivalymas
Man sakė,senelis,tu negausi žydrumo spindinčio,sakė neišjaus tavęs niekas, tik pamyluos galva atbulom ir išnyks įdrėskę rankose žaibuojantį randą.O tu,naivuolė mano,gražuole mano,laižysies vis laižysies, nes viltį aš tau seniai įsodinau giliai ir neišraunamai.Štai taip kalbėjo jis,nes žinojo,kad mano rankos prievartaujamos bus kiekvieno lytėjimo,kad bus nenuplaunamai švarios ir dėl to niekas jų neįžiūrės.Ir keikiau už tai aš savo mylimiausiąjį senelį,už jo žodžių taklumą,už meilės spindulius,kurie išsilaikė dar iki šiol,už jo rankas,tokias matomas ir gilias,švelniai glostančias mano širdies virpesius,už jo neteisingus žodžius,kurie visada mano sieloje skambės jo šaižiu balsu,už jo bučiuojančias akis,kurių spalvos nesugebėjau įžiūrėti.Ir netik,kad keikiau jį visą savo gyvavimo galą,netik, kad už jį meldžiaus šviesiom naktim,netik,kad jo ieškojau jo pėdsakų įspaustų molyje,bet ir tai,kad aš jį mylėjau visom vaivorykštės spalvom.Ir tai,kad aš jį myliu, kaip gyvenimo neatodairišką kintamumą.Ir tai,kad aš ji mylėsiu, kaip visas mano gyvenimo kelias myli mano kojų kvapą.Ne tik tai,nors iš tikro tik tai.Ir nebereikia prasmės,nebereikia stulpų,nebereikia neišreiškiamų žodžių.Ir jau džiaugiuosi nedailiomis,tačiau jo meile išsiuvinėtomis rankomis.
Komentarai
dar viena, issiilgusi svaros.
Pastebiu, kaip uzsimirsdama imu puti ir is isores, ir is vidaus. O, taip lengviau negu visada suktis ratu. Baisiausia, kad ir prie puvesiu kvapo priprantama.
grazu labai garzu :}ir ypac jausmai kuriso perteikaii zodziais ...