Tom dienom,kai gyvenimas - rūko atodūsiai.
nelyginant saulės gyvenimo grumstą.
Išpešiokim iš ten,kur žodis paklydęs
nedilgina paslapties kritulių.
Iš sutrinto minčių katafalko
kur galybę vilčių sutrupėjimais
sklando.
Apraudosiu neaiškias frazes,
išsakytas dėl gyvenimo skonio.
Ištrauktas su sparnais ir karpytais
krantais.Tais krantais,kur nei tavo
kartėliais nukloti minties raizginiai
nesigraužė išskobti dvilypes naktis.
Iškerojo,ne tavo norų gaidom,vidur
nušlifuotos jausmų atbrailos ir
sukrito lyg snaigės naktinėj
vaikystės nakty.Išryškėjo tuomet,
kai bandžiau išsikelt ateities vagomis
iš sumirkusių senovės krantų.
Tom dienom,kai gyvenimas -
rūko atodūsiai,išretėjo kritimo
purslai.Iškuždėjo mane tavo mintys
ir neliko slaptos,vainikuotos kaltės.
Nebeliko nei to,ką many užrašei,
o mėnuliui šifruoti išskaidei.
Komentarai
mmmmhmmmm
Taip. Labai savotiškai parašyta. Kūrinys toks gan sodrus. Labai patiko.
grazu
grazu
ir vel
joa, idomiai parasyta
Idomiai parasyta...