Dienoraštis #26082

šviečiant vasario saulei,kažkur toli grojant kažkokiai muzikai, skubant žmonėm,jie vėl,kaip ir kiekvieną kart,negalėjo atitraukt akių viens nuo kito.
ji:tą kartą pamačiau jose meilę.nedidelią,bet gilią.
jis:tą kartą aš tikrai jaučiausi kitaip.norėjau,kad ta akimirka niekada nesibaigtų.
ji:stebėjau jo akis,lūpas,kiekvieną jo veido centimetrą.taip norėjau,kad jo lūpos susilietų su manosiomis,kad taptume vienu kūnu.tik žinau,kad negalima.todėl droviuosi savo minčių.
jis: taip norėjau pajust ją šalia savęs.negalima,bet po visko,kas buvo,noriu vėl ją pajaust šalia.
ji:jo skruostas palietė manajį.jo lūpos gaudė manasias.norėjau,kad jas pagautų,bet bijojau.todėl delsiau.
jis: vėl tas jausmas,vėl tas jaudulys.mmm.
ji: jutau jo ledinius pirštus liečiančius mano nugarą.virpėjau.
jis:ji virpėjo.jos oda tokia švelni.
ji:telefonas! Dieve,kodėl būtent dabar?
jis:telefono vibracija sudaužė visą stebuklą.žodžiai "išvažiuoju" sudaužė ir širdį.
ji:ašars raižė veidą.negaliu jo dabar palikti.tik ne dabar.
jis: pasilik dar.bent trumpam.

jis:mačiau,kaip ji įsėdo į pilką nisan'ą ir išsivežė savo šilumą,juoką,liūdesį.iki kito karto.
ji:iki kito karto.myliu tave.
jos mama:na,tai kaip sekės?
šviečiant saulei ,kažkur toli grojant kažkokiai muzikai jie ir vėl susitiks.kažkada.

Komentarai