
Atverk langus.
Mažas autobusiukas [Įsivaizduokit saviškį kaip norit. Mano bus tamsiai mėlynas su geltonom dėmėm.] skriejo pilku grindiniu, baltas, nurodomasias rodykles palikdamas už savęs [Kažkam kitam. Tam kuris pasirinks tą patį kelią.]
Retkarčiais jis ralenkdavo vėjus, bet dažniausiai vėjai lenkė jį.
Nebuvo kur skubėti. Nebuvo skubėti pas ką. Viskas ko reikia buvo jis pats [Tamsiai mėlynas su geltonomis dėmėmis.].
Jo sustapdyti nesugebėjo niekas: nei kelio ženklai[Raudoni, mėlyni ar paprasčiausiai belti.], nei keisti pakeleiviai belaukiantys savo laiko, savo mašinos, savo kelio.
Žinoma buvo retų išimčių. Jis stodavo tuščioje pakėlėje pametęs geltoną dėmelę. Tuomet atidarydavo visus langus ir palengva nusipiešdavo naują.
-Važiuojam toliau.-Siekiam tikslo.-
O tikslas buvo. Buvo baltas, pūkuotas ir labai aukštai.
-Siekiam tikslo.-
O pasiekę. O jau visai visai paviję... Paviję spindintį debesį sustojam jo pavėsy[Tiesiai tiesiai po juo.], užverčiam galvą į viršų ir iš paskutiniųjų jėgų, smarkiai smarkiai pamojuojam.
Tada išsirenkam naują auką. Naują tikslą.
-Važiuojam toliau.-Siekiam tikslo.-

It's not enough, just a touch.

Komentarai
tikslo velniškai reikia siekt,ir jokiu būdu jo nemesti... 😘
Koks fainas diaras, toks vaikiskai mielas 😃
nu o mano ryškiai žalias su juodom dėmėm ;>
o mano raudonas 😘
maniškis juodas su raudonais taškučiais 😆