
Kaip pabrėžti tylą.?.<3
- Ramu, - pasakė Meškiukas.
- Aha. Tarytum viskas sustojo ir stovi.
- Kur? - paklausė Meškiukas.
- Ne, apskritai. Stovi ir nejuda.
- Kas?
- Na, kaip tu nesupranti? Niekas.
- Niekas stovi ir nejuda?
- Aha. Niekas nejuda.
- O uodai? Va kaip skraido! Pi-i!.. Pi-i!.. - Ir Meškiukas sumojavo letenomis, rodydamas kaip skrenda uodas.
- Uodai tiktai dar labiau, - Ežiukas nutilo, kad surastų tinkamą žodį, - p a b r ė ž i a nejudėjimą, - pagaliau pasakė jis.
Meškiukas atsisėdo:
- Kaip tai?
Jie gulėjo ant žolės, palei upės skardį ir šildėsi blankios rudeninės saulutės spinduliuose. Už upės, degdamas drebulių lapais, dunksojo miškas.
- Na va, žiūrėk! - Ežiukas atsistojo ir ėmė bėgti. - Matai?
- Ką?
- Kaip nejuda miškas?
- Ne, - pasakė Meškiukas, - Aš matau, kaip tu bėgi.
- Tu ne į mane žiūrėk, o į mišką! - Ir Ežiukas vėl pabėgiojo. - Na?
- Vadinasi, man į tave nežiūrėti?
- Nežiūrėk.
- Gerai, - pasakė Meškiukas ir nusisuko.
- Kodėl gi tu visai nusisukai?
- Tu sakei, kad į tave nežiūrėčiau.
- Ne, tu žiūrėk, tiktai į mane ir į mišką t u o p a č i u m e t u, supratai? Aš bėgsiu, o jis stovės. Aš pabrėšiu jo nejudrumą.
- Gerai, - pasakė Meškiukas. - Pabandykim. - Ir įsmeigė į Ežiuką akis. - Bėk!
Ežiukas ėmė bėgti.
- Greičiau! - pasakė Meškiukas. Ežiukas bėgo greičiau.
- Stok! - riktelėjo Meškiukas. - Pradėkim iš pradžių.
- Kodėl?
- Niekaip negaliu žiūrėti į tave ir į mišką tuo pačiu metu: tu taip juokingai bėgi, Ežiuk.
- O tu žiūrėk į mane ir į mišką, supranti? Aš - bėgu, miškas - stovi. Aš pabrėžiu jo nejudėjimą.
- O tu negali bėgti dideliais šuoliais?
- Kam?
- Pamėgink.
- Kas aš - kengūra?
- Na ne, bet tu - kojytėmis, kojytėmis ir aš negaliu atsitraukti.
- Nesvarbu kaip aš bėgu, supranti? Svarbu, kad aš bėgu, o jis - stovi.
- Gerai, - pasakė Meškiukas. - Bėk!
Ežiukas vėl ėmė bėgti.
- Na?
- Tokiais mažais žingsniais nepabrėši, - pasakė Meškiukas. - Čia reikia šokinėti štai taip!
Ir jis šoktelėjo kaip tikra kengūra.
- Stok! - riktelėjo Ežiukas. - Klausyk!
Meškiukas sustingo.
- Girdi, kaip tylu?
- Girdžiu.
- Jeigu aš riktelsiu, tai savo riktelėjimu p a b r ė š i u tylą.
- A-a-a!.. - suriko Meškiukas.
- Dabar supratai?
- Aha! Reikia rėkti ir vartytis! A-a-a! - vėl sušuko Meškiukas ir persivertė per galvą.
- Ne! - riktelėjo Ežiukas. - Reikia bėgti pasišokinėjant. Štai taip! - Ir nušuoliavo per lauką.
- Ne! - riktelėjo Meškiukas. - Reikia bėgti, kristi, šokinėti ir skristi.
- Kaip tai? - Ežiukas sustojo.
- Štai taip! - ir Meškiukas liuoktelėjo nuo skardžio.
- Ir aš! - šūktelėjo Ežiukas ir nusirito paskui Meškiuką.
- Lia-lia-lia! - kaukė Meškiukas, ropšdamasis atgal.
- U-liu-liu! - kaip paukštis užgiedojo Ežiukas.
- A ja jai! - iš visos gerklės riktelėjo Meškiukas ir vėl puolė nuo kriaušio žemyn.
Taip iki pat vakaro jie lakstė, šuoliavo, šokinėjo nuo skardžio ir rėkė visa gerkle, pabrėždami rudeninio miško nejudėjimą ir tylą.

Labai norėjau.Bet neradau pakankamai tylaus paveiksliuko.O taip reikėjo...Taip reikėjo. ;x
Dar į mane atsitrenkė plaštakė. Aš velniškai išsigandau. O juk nevertėjo..Dūrnė. Tikrai nevertėjo... Jai tik trūko meilės.[Visai kaip kazokam.] ;>
Parašykit kokį laiškelį,a? C:
Pradedu jaustis kaip kazokas...;o

Komentarai
visi tavo dienoraščiai be galo gražus, tokie rodos paprasti bet kartu ir ne tai dar kart patvirtina, kad grožis slypi paprastume.
Dziaugiames, kad patiko :> Myl :>~
Mmm, labai gražus tekstas.. o pasveiksliukas irgi ;>