O man gražiausia pasaka tai tu.;>

Pamišėliu mane vadina žmonės,
Galbūt tikrai aš toks esu.
Iš paskutinės užjūrio kelionės
Grįžau liguistas kūnu ir protu.
Ir sako: aš tada dainavęs, šokęs,
Dažnai prapliupdavęs juoku.
Visiems keistai atrodęs mano šokis,
Žiūrėti buvę linksma ir graudu.
Mane sugavę, į namus nuvežę...
Pagydyti visai nebetikėję.
Aš vis kalbėjęs apie damą gražią,
Kilnesnę už hidalgo Dulcinėją,
Kuriai paskirsiąs rinkinį sonetų
Kaip padėką pamišusio poeto.


O būna taip, kad atsikeli kai jau giliai sutemę, o užu sienos neaiškus gražto šnaresys. Ir tavo langai be užuolaidų, tik kukliai pridengti keliais senais laikraštėliais su patarimais, kaip miegant sulieknėti. Ir žiūri pro langus. Priešais juoda juoda. Ir tik švyst! Užsižiebia kitam name žiburys. Žiū jau antras! Trečias... Gal žonės kaičia virdulį ir gers jazminų arbatą iš kiniško servizo.?. Arba pasišyldys vakarykščius virtinukus su varške.?. Gal skaitys kokią knyga, kurios pabaigoje nubrauks ašarą.?. Arba tiesiog žiūrės į kito namo langus..
Ir tada kaip niekur nieko atsikeli ir užkaiti virdulį.;>

https://i38.photobucket.com/albums/e145/maxwilander/59f3ea5b.jpg


Aš ilgą laiką gyvenau pietuos
Kaip nuobodžiaujantis aristokratas.
Ten greitai dėl laikysenos taurios
Visi mane pamilo, prie manęs priprato.
Aš mėgau-gamtą, mokslą ir menus,
Rinktinių asmenų draugystę
Ir pokalby, palietęs klausimus painius,
Dažnai į metafiziką nuklysti.
Ir nors slaptai mane kankino liūdesys,
Vienatvės priepuoliai, nuobodulys,
Bet nesiguosdamas, kad man sunku,
Save papuošęs amžinu šypsniu,
Šaltai stebėjau žmones ir save
Nežinomo likimo žaidime.



Aistė.;>
[Pasiilgau.Jūsų.Ir ne.]

Komentarai

lintu_girl

oooo: )bendravarde; )siuo metu mano langai irge be uzuolaidu: )